ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:52
NAUJIENOS:

2015-05-28. Savoje šalyje, bet jau ne sava

Emigracija, kelionės, nuolatinis žmonių judėjimas iš vienos šalies į kitą – tai natūralus ir neišvengiamas nūdienos reiškinys. Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir čia galime rasti tiek šviesiųjų, tiek tamsiųjų pusių. Šimtai tūkstančių išvykusiųjų iš Lietuvos yra emigrantai, tačiau dalis jų grįžta namo – imigruoja į Lietuvą. Jie tarsi imigrantai, kurie nebenorėjo būti amžinaisiais emigrantais. Tačiau ar kas nors, be artimųjų, Lietuvoje jų laukia? Juk dažnai šie žmonės jau yra pamatę pasaulio, susipažinę su kitokia darbo kultūra. Grįžtama nebūtinai todėl, kad nepasisekė. Galbūt tiesiog buvo pasiekti tam tikri tikslai arba norėjosi grįžti į artimesnę aplinką. Taip atsitiko ir anykštietei Eglei Vingelis, kuri po penkiolikos metų emigracijos Amerikoje grįžo į gimtuosius Anykščius. Prieš porą mėnesių iš Čikagos atgal į Lietuvą imigravusi Eglė dalinasi su „Šilelio“ skaitytojais tolimoje šalyje įgyta gyvenimiška patirtimi.

– Kas paskatino jauną anykštėnę iš mažo miestelio vykti į Ameriką?


– Gimiau ir augau Anykščiuose, baigiau J. Biliūno vidurinę mokyklą. Įstojau į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti anglų filologiją. Šia kalba žavėjausi visą laiką, nuo pat pirmųjų pamokų, tad kur stoti mokytis, niekada kitokių minčių nebuvo. Kiek pamenu, man anglų kalbos mokykloje net mokytis nereikėjo, viskas pavykdavo natūraliai ir savaime. Kai 1999 m. baigiau pirmą kursą, kelios mano kurso draugės išvyko į Ameriką užsidirbti pagal studentų įdarbinimo programą. Rudenį grįžusios į mokslus merginos labai džiaugėsi, kad daug užsidirbo, kad buvo labai gerai priimtos, kad  gyvendamos tolimoje šalyje jautėsi laisvai ir nepriklausomai. 


Nors ir mokiausi Kaune, tačiau vis tiek jaučiausi atvažiavusi iš mažo provincijos miestelio. Buvau tyli, rami, daugiau linkusi į mokslus nei į pramogas. Mane labai sužavėjo ir paveikė kurso draugių pasakojimas apie tolimąją Čikagą ir gyvenimą šiame mieste. Nusprendžiau pradėti „ruošti“ savo gana konservatyvių pažiūrų tėvelius tam, kad po antro kurso baigimo vasarai ir aš vyksiu į Ameriką užsidirbti. Kažkaip pavyko tėvelius įkalbėti, tad kitą vasarą su draugėmis išvykau ir aš. 


– Kodėl Amerikoje pasilikote ilgiems penkiolikai metų?


– Išvykau ir užstrigau ten. Man patiko jų gyvenimo būdas, gyvenimo tempas ir viskas, kas ten vyko aplinkui mane. Aš ten pasijutau savimi ir nusprendžiau, kad tik ten galiu atrasti save, nes toli nuo namų ir šeimos buvau pati atsakinga už viską – už save, savo poelgius ir sprendimus, turėjau susitvarkyti ir spręsti be niekieno pagalbos. 


Matyt, man taip buvo lemta, nes, vasaros pradžioje užpildžiusi žaliosios kortos anketą, vasaros pabaigoje sužinojau, kad ją laimėjau. Žalioji korta – tai leidimas oficialiai gyventi ir dirbti Amerikoje. Nors aš buvau apsisprendusi metus negrįžti į Lietuvą, žalioji korta mano apsisprendimą dar palengvino. 


Grįžau į Lietuvą susitvarkyti reikiamų dokumentų ir pasiimti kelių daiktų. Reikėjo daug ką permąstyti. Mintis, kad Čikagoje teks gyventi daugiau nei metus (pasinaudojus žaliąja korta), šiek tiek gąsdino. Galiausiai apsisprendžiau ir išvykau jau tvirtai žinodama, kad ilgam laikui, gal net visam gyvenimui. 


Atvykusi apsigyvenau pas draugus, susiradau darbą draudimo kompanijoje, vienoje didžiausių Ilinojaus valstijoje. Dirbti pradėjau nuo žemiausios grandies, per ilgą laiką šiame darbe pakilau aukštyn ne vienu karjeros laipteliu. Paskutinės mano pareigos darbe buvo ruošti naujus draudimo agentus. Manau, tai puikus mano darbo įvertinimas. Beje, Amerikoje visada skatinamas kilimas karjeroje, jei darbdaviai mato, jog tu esi gabus, dedi daug noro ir pastangų pats. 


– Ar baigėte užsienyje mokslus, juk į Ameriką išvykote po dviejų kursų? 


– Nebaigiau mokslų Lietuvoje, tad turėjau priimti sprendimą, ką toliau darysiu. Įstojau į Ilinojaus universitetą Čikagoje mokytis anglų kalbos ir literatūros. Padedant mano darbo kolegoms 2010 metais gavau bakalauro laipsnį. Kodėl mokiausi taip ilgai? Privalėjau derinti darbą ir mokslą, nes reikėjo užsidirbti ir mokslams, ir pragyvenimui. 


– Kaip adaptavotės ir gyvenote Čikagoje? Kuo ypatingas gyvenimas tolimos šalies milijoniniame mieste?


– Toje šalyje gyvenimo tempas milžiniškas. Ten visi visko daro daug – daug dirba, daug ilsisi, daug linksminasi, ten didžiulės galimybės žmogui, kuris tvirtai žino, ko nori, ir ryžtingai siekia tikslo. Ten žmogui suteikiamos visos galimybės užsidirbti, jei tik nori dirbti ir rodai iniciatyvą. Taip, ten turi stengtis, tačiau pastangos visada būna pastebėtos ir įvertintos, skirtingai negu mūsų šalyje. Bet kuriame darbe yra palaikymo komanda, kuri padeda tobulėti. Aišku, kitataučiams atvykėliams ten labai nelengva prasimušti, bet man pasisekė, tikriausiai papuoliau reikiamu laiku reikiamoje vietoje.  Ten buvau susikūrusi sotų, laimingą, linksmą ir pilnavertį gyvenimą. Turėjau savo butą, mašiną, mėgstamą darbą. Daug keliavau ne tik darbo reikalais, bet ir per atostogas. Pamačiau ir pabuvojau daugelyje pasaulio šalių, susipažinau su daugeliu žmonių ir su įvairiomis kultūromis. Į Anykščius pas tėvus ir draugus grįždavau kas dvejus metus. Dar prieš porą metų apie grįžimą į Lietuvą visam laikui net negalvojau. 


– Kaip atsitiko, kad apsisprendėte grįžti į Lietuvą?


– Praėjusiais metais, kuomet rugsėjo mėnesį grįžau namo, manyje kažkas apsivertė. Parvykusi į Čikagą pasijutau tokia vieniša ir nelaiminga. Tėvai sensta, sūnėnas auga, o aš nuo jų toli toli už Atlanto. Užpuolė nostalgija, ko nebuvo visus penkiolika metų. Noras grįžti namo mane taip stipriai užvaldė, nors prieš tai niekada neplanavau ką nors savo gyvenime keisti. Kai pranešiau draugams, kad grįžtu į Lietuvą, jų reakcija buvo nenusakoma. Pirmiausia, ko jie atsigavę nuo šoko paklausė, tai ar nereikia man jų pagalbos. Net pasiūlė kreiptis į gydytojus. Jie nesuprato mano apsisprendimo, o aš nelabai galėjau jiems paaiškinti. Beje, ir pati nelabai supratau, kodėl taip darau. Gal per gerai gyvenau, gal viską pasiekiau, net daugiau, negu kada nors galėjau tikėtis. Gal atėjo laikas viską keisti ir imtis kažko naujo, gal... Kai galutinai priėmiau sprendimą, tuomet pardaviau butą, mašiną, daiktus, baldus,  porą mėnesių pagyvenau pas draugus, su visais atsisveikinau ir išvykau pasiėmusi keletą mažmožių.


– Ar turite ateities viziją? Per penkiolika metų čia viskas pasikeitė, kai kuriose srityse į geresnę, kai kuriose – į blogesnę pusę. Kuo planuojate užsiimti? Kokios emocijos, grįžus į Lietuvą? 


– Grįžau namo. Išvykdama, žinoma, galvojau, ką toliau darysiu. Planavau gyventi nebūtinai Anykščiuose, galbūt Vilniuje. Norėčiau atidaryti vertimų biurą ir dar mokyti anglų kalbos, manau, vyresnius žmones. Mano nuomone, jie yra užmiršti pas mus. Daugelio iš jų vaikai gyvena užsienyje, anūkai gimsta ir auga tolimose šalyse ir atvykę pas senelius ne visada su jais susikalba. Anglų kalbos kursus galėčiau vesti pati, nes tam turiu licenziją. Jausiuosi gerai žinodama, kad galiu padėti Lietuvos žmonėms. Tai būtų naujas savęs realizavimo etapas. 


Apie emocijas tai visai atskira tema. Aš čia dar tik porą mėnesių, bet man jau labai liūdna. Lietuvius užpuolusi visuotinė apatija, depresija, pavydas, pyktis ir dar daug visokiausių nenusakomų emocijų. Liūdna būna patekus į tokias situacijas, kuomet man piktdžiugiškai primena, kad čia ne Amerika. Ypač, jei aš siūlau kokią lietuviams netradicinę išeitį iš vienos ar kitos situacijos. 


Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Amerikos – čia nėra vidutinės klasės. Amerikoje nuo vidutinės klasės priklauso net valdantieji. Nors mane kartais jau apima neviltis, nes niekaip neperprantu ir nesuprantu mūsų šalies biurokratinio aparato, nenoriu pasiduoti. Turiu pabandyti čia įsikurti iš naujo ir įsitvirtinti. 


Mane kartais dar ramina mintis, kad visada galiu sugrįžti ten, iš kur išvykau, kad esu ten laukiama ir draugų, ir darbdavių. Esu jau tvirtai išmokusi gyventi svetimoje šalyje ir pritapti prie naujovių, greitai susiorientuoti bet kurioje situacijoje, priimti greitus sprendimus, jei to reikalauja aplinkybės. 


Labai tikiuosi, kad šios savybės padės man integruotis ir į dabartinį gyvenimą Lietuvoje. Tačiau, kiek teko susidurti su valstybinėmis institucijomis, Lietuvos valstybės požiūris į imigrantus man yra nesuvokiamas. Nelabai norėjau apie tai pasakoti, tačiau, tiek to, pasakysiu. Dabar aš varstau įvairių institucijų duris, nes turiu ne tik Lietuvos valstybės pilietybę, bet ir Amerikos. Pagal mūsų šalies įstatymus dabar iš manęs Lietuvos pilietybę atims ir aš gyvensiu savo gimtinėje kaip užsienietė, vis prasitęsdama vizą. Amerikos pilietybės atsisakyti negaliu, nes per penkiolika darbo metų toje šalyje aš užsidirbau solidžią senatvės pensiją. Beje, dar nežinau, kaip klostysis mano gyvenimas ateityje. Jeigu Lietuvos valstybei bus nereikalingi piliečiai, iš užsienio geranoriškai grįžę su įgyta gyvenimiška patirtimi, naujomis idėjomis ir noru integruotis į šalies gyvenimą, tuomet ką gi, teks vėl priimti kardinaliai gyvenimą keičiančius sprendimus...

Dalina RUPINSKIENĖ  

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink