ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 21:10
NAUJIENOS:

2013-11-08. Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią

Lietuvoje nerimsta ginčai: vaiko mušimas yra jo auklėjimas ar žalojimas? Grupė Seimo narių ir keli valdininkai sumanė įteisinti tokias įstatymų pataisas, kad tėvai savo vaiko negalės nei papurtyti, nei pabarti. Jeigu tėvai išdrįs šitaip auklėti savo atžalas, iš jų vaikus atims policija. Tik kažin, kas geriau vaikui, ar pliaukštelėjimas per užpakalį, kai žino už ką gavo, ar pusės metų jo laikymas valdiškoje įstaigoje, atskirtam nuo tėvų?


Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda 


Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė teigia, kad įstatymo pataisa, kuria būtų draudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, skirtas auklėti tėvus, jog jie suvoktų, kad smurtauti prieš vaikus negalima. Šiandien mušamas vaikas paimamas vaiko teisių apsaugos institucijos ir forminama laikina vaiko globa be teismo įsikišimo. Siūloma, kad būtų privaloma po pusės metų klausimą svarstyti teisme ir galbūt vaikas iškart būtų grąžintas šeimai. Kontrolierė tvirtino iš esmės pritarianti Seimo narių pateiktoms įstatymų pataisoms dėl fizinių bausmių vaikams uždraudimo ir pataisoms, kuriomis norima reglamentuoti vaiko paėmimą iš šeimos. 


Lietuvoje nuo seno prasikaltę vaikai gaudavo „beržinės košės”. Seniau rykšte vaikus bausdavo ne tik namuose, bet ir mokyklose, bažnyčioje. Užaugo stiprių, užsigrūdinusių žmonių karta, atlaikiusi ir karus, ir tremtis. Tos kartos, kuri augo, kai šeimose ir mokyklose nebuvo uždraustos fizinės bausmės, atstovai tapo Lietuvos šviesuoliais, Nepriklausomybės akto signatarais, mokslininkais, kariais, menininkais. Galima suprasti, kad fizinės bausmės mūsų tautos nesužalojo. Senoliai „lenkė medį, kol jaunas”, įkrėsdavo vaikui už nepaklusnumą ir dar liepdavo pabučiuoti ranką. Apie vaikų baudimą byloja ir daugybė lietuviškų patarlių, pasakoja tautosaka.


Tarkim, jeigu nuo šiandien pradėsime visus Lietuvos vaikus auginti šiltnamio sąlygomis, po dvidešimties metų turėsime visą smurto nemačiusio jaunimo kartą. Ir neduok Dieve, jeigu teks jiems susidurti su agresija iš šalies (pvz., Sausio 13). Kaip jie elgtųsi pirmą kartą gyvenime pastumti, aprėkti ar primušti?

Už vieną muštą dešimt duoda ir tai niekas neparduoda

Lietuvoje susikūrė judėjimas „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“. Jo įkūrėja Milda Bartašiūnaitė sako: „Vaiko teisių apsaugos pagrindų pakeitimo projektas Lietuvos vaikams nereikalingas. Jo reikia sistemai, kuri siekia dar vienoje šalyje įteisinti vaikų grobimą ir pasipelnymą iš jų“.


DELFI užsakymu atlikta „Spinter tyrimų” apklausa parodė, kad daugiau nei pusė tėvų prisipažino vaikus baudę fizinėmis bausmėmis. Į klausimą, ar baudžia (yra baudę) savo vaikus fizinėmis bausmėmis, atsakinėjo tik vaikus auginantys tėvai. Dauguma – 54,2 proc. tėvų prisipažino baudžiantys savo atžalas. Net 18 proc. apklausos dalyvių, tarp kurių daugiausia vyrų, pasisakė už fizinės jėgos naudojimą mokykloje, jei mokytojas mato reikalą.


Vaikų linijos vadovo, psichologo Roberto Povilaičio nenustebino tai, kad daugiau nei pusė žmonių tebenaudoja fizines bausmes. „Tai įdomi apklausa, parodanti, kad maždaug vienodai žmonių palaiko tiek bausmių draudimą, tiek jų leidimą naudoti vaikų auklėjime. Tačiau, manau, fizines bausmes palaikančiųjų procentas su laiku turėtų mažėti”, – prognozavo R. Povilaitis. Kol didesnė visuomenės dalis pasisako už vaikų baudimą fizinėmis bausmėmis, o kiti mano, jog tai – smurtas, gal politinio sprendimo ir nebus. Nesuprantama, kas ir kodėl ruošia tokius įstatymus. Kodėl tokią nemuštų lietuvių kartą norima užauginti? Ar kad lengviau būtų valdyti?

Už dyką ir mušt negausi


Dauguma mano pažįstamų prisipažino, kad vaikystėje yra gavę per užpakalį. Esu gavęs ir aš. Tiesa, ne kasdien, bet kai gaudavau, žinojau už ką „nusipelniau” ir ant savo „skriaudikų” nepykau. Esu išklausęs ir daugybę žodinių auklėjimų. Prisimenu, jie būdavo ilgi ir varginantys. Tik ar padėjo? Neginčijamas faktas, kad vaikystėje buvau muštas, bet užaugau normalus žmogus. Myliu ir gerbiu savo auklėtojus.


Vienais metais, kai mano dukra buvo mažametė, turėjo įdomų kaprizą. Ji, kai tik nueidavo su močiute į parduotuvę, tuoj įsigeisdavo kokio žaislo ir reikalaudavo jį nupirkti. Jokie atkalbinėjimai nepadėdavo. Vaikas krisdavo ant grindų, spardydavosi ir visa gerkle klykdavo, lyg skerdžiama kiaulė. Žinoma, susirinkdavo būrys tetulių patarėjų, bandydavo gėdinti, bet klykimas pereidavo į žagsėjimą ir baigdavosi visada tuo, kad geidžiamą daiktą vaikas gaudavo. Namuose visos šeimos moterys gražiuoju ilgai aiškindavo, kad šitaip elgtis negražu, kad protingi taip nedaro ir t. t. Situacija kaskart pasikartodavo, kai mažametė išeidavo į parduotuvę su močiute ar su motina. Kartą parduotuvėje ji ir man pabandė iškrėsti tokią sceną. Kaip visada nukrito ant grindų ir „įjungė sireną”. Žinoma, atsisuko pusė parduotuvės klientų. Pamaniau, kad gėda, kai vaikas šitaip elgiasi, bet negalima nieko nedaryti. Pakėliau ją, kaip katę už pakarpos, plojau kelis kartus delnu per minkštą vietą ir ištempiau iš parduotuvės. Įvyko stebuklas, vaikas pasveiko! Nuo to laiko nei močiutei, nei motinai parduotuvėje gėdos nedarė. Tai įvyko gal prieš dešimtmetį. Dabar ji – protinga mergina. Įsivaizduoju, kaip šiandien koks nors tėvas taip pasielgtų… Tą klykiančią jo dukrą, ko gero, išvežtų policija, uždarytų vaikų namuose ir pusę metų bent dešimt „specialistų” analizuotų elgesio priežastis, keistųsi patirtimi, diskutuotų ir kitaip „gydytų”. O kartais užtenka tik pliaukštelėti.


Muštas ir mojavimo bijo


Nežinia, kodėl įstatymo pataisų šalininkai bijo fizinių bausmių? Gal juos vaikystėje tėvai kankino, terorizavo, daužydavo iki sąmonės netekimo? Gal tūlai primuštai Editai buvo geriau vaikų namuose nei su savo tėvais? Kas tie žmonės, kurie nori pusę Lietuvos vaikų sukišti į prieglaudas? Kokia buvo jų vaikystė? Ką jie jaučia savo tėvams? Gal turi psichologinių problemų?


Šiandien  Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.“


Šiuomet didesnė pusė Lietuvos tėvų, auklėdami savo atžalas, užduoda per užpakalį. Manau, tai ne problema. Jie myli savo vaikus. Lai Makarenkos pasekėjai turi savo nuomonę, dėl auklėjimo metodikos galima ginčytis iki begalybės. Matyt, kiekvienas doras pilietis savo atžalas nori išauklėti panašiais į save? Kokiais būdais tai pasiekti – kiekvienos šeimos vidaus reikalas.

Valstybei gal ir nereikia kištis ten, kur nereikia.


Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink