ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 22:11
NAUJIENOS:

2013-09-11. Valstybė - žemė, kalba, pinigai

Keliaudami po pasaulį ir nuvykę į svečią šalį, mes ne iš gamtos, ne iš gyventojų aprangos ar architektūros suprantame, kad esame svetur. Visoje Europoje gamta labai panaši, žmonės jau seniai nenešioja tautinių kostiumų, statydami pastatus naudoja tas pačias medžiagas, važinėja tų pačių firmų automobiliais. Iš skirtumų pirmiausiai pastebime kitokius nei Lietuvoje užrašus, muitines, tada išgirstame tos šalies kalbą, o vėliau pamatome ir tos šalies pinigus. Teritorija, kalba ir pinigai – tai  trys pagrindiniai dalykai, kurie parodo valstybės savarankiškumą. Šiandien Lietuva turi visus tris šiuos savo identiteto ramsčius. Kažin, ar ilgai turės?

 

Teritorija
Esame Europos Sąjungos ir Šengeno sutarties valstybė. Kiekvienas sąjunginių valstybių pilietis gali laisvai važinėti į susitarusias šalis. Kariuomenė sienų nesaugo. Taigi jų kaip ir nėra. Gal tik veterinarinė tarnyba formaliai pasižiūri, ar neveži sergančio gyvulio, o muitininkai perspėja dėl neapmokestintų prekių. Mokesčiai – valstybės pagrindas?


Ko tik neapmokestina valdžia, ko tik neparduoda, kad papildytų biudžetą. Ne kažin kas liko neparduota.
Dar nepardavėme žemės, bet jau vis garsiau kalbama, ar parduoti žemę užsieniečiams. Girdisi posakių: kad žemės neišsiveš, ji liks ten, kur buvusi; kad tūlas užsienietis mokės geriau už mus ūkininkauti ir gaus geresnį ekonominį efektą. Vėl ta ekonomika. Kiti sako, kad nepažįsta kaimyninių sklypų savininkų ir jiems vis tiek, kas tie žmonės, kad tik drausmingai elgtųsi ir neišvartytų kapčių. Koks skirtumas, ar Lietuvos ūkininko samdiniu dirbti, ar užsieniečio, anie gal dar daugiau mokėtų?


Užsienio ūkininkų susidomėjimas dirbti Lietuvoje – akivaizdus. Kai kuriuose rajonuose jie jau yra išsinuomoję ar įsigiję daugiau kaip pusę visos žemės ūkio paskirties žemės. Lietuvoje jau yra keli tūkstančiai ūkininkaujančių užsieniečių, daugiausia vokiečių. Po trejų veiklos ir gyvenimo metų čia jie gali pirkti žemę. Jos leidžiama įsigyti ir užsienio įmonėms, įsteigusioms Lietuvoje atstovybes ar filialus. Manoma, kad užsieniečiai jau valdo apie 20 proc. žemės ūkio paskirties žemės.
Ar negali atsitikti taip, kad užsieniečiai žemei dirbti atsiveš pigios darbo jėgos iš Azijos šalių? Ar nenupirks žemės Lietuvoje, tarkim, kinai ir nepasistatys sau gyvenviečių? O jų šeimos didesnės už mūsų kai kuriuos kaimus. Ar tą žemę galėsime vadinti Lietuva? Galimai po keleto metų jie išsiplės tiek, kad taps gyventojų dauguma kai kuriuose Lietuvos regionuose (pavyzdį jau turime Vilniaus krašte). Kokia kalba tada reikės kalbėti parduotuvėse, gatvėje, kitose žmonių susibūrimo vietose, ar ne daugumos kalba?

Kalba
Kaip aiškina laisvoji enciklopedija Vikipedija, „Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė, tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija.“


Po nepriklausomybės atkūrimo keletą metų reikėjo kovoti, kol išgrūdome iš Lietuvos rusiškus užrašus. Kurį laiką reklamos ir iškabos buvo vien tik lietuviškos. Šiandien mūsų miestuose mirga  angliški, vokiški, itališki ir kitokių kalbų užrašai. Sakoma, kad tai  firmų ženklai ar pavadinimai ir todėl galima taip rašyti. Europėjame, svetimos kalbos neišvengiamai braunasi į mūsų gyvenimą.


Pastebėjau, kad jei kompanijoje yra bent vienas užsienietis, mūsų jaunimas mieliau kalba angliškai. Ar tai pagarba svečiui, ar jie gėdinasi savo kalbos? O kažin ar anglai savo namuose, jei prie stalo sėdėtų koks lietuvaitis, nekalbėtų angliškai? Ar jie kalbėtų svečio kalba? Kodėl, pavyzdžiui, Vokietijoje kalba vokiškai, Italijoje – itališkai, o Lietuvoje lietuviškai – ne visada. Vos prakutę lietuviai muzikantai, o ir didelis būrys profesionalų savo dainas kuria anglų kalba. Sako, jei dainuos lietuviškai, užsienyje savo muzikos neparduos. Vėl ta ekonomika.


Lituanistai skelbia: „Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Be jos negali būti visuomenės bei kultūros. Buvo laikai, kai žmonės nemokėjo rašyti, tačiau nebuvo laikų, kad visuomenė būtu išsiverstusi be kalbos. Reikšmė kalbai tampa ypatingai didelė, norint kad lietuvių tauta išliktų. Gimtąją kalbą mylėti – tai reiškia, kad ji skleistųsi visa savo esme, jai būdingu skambejimu, žodžių sandara, žodžių junginiais ir prasmėmis. Turime rūpintis savo lietuvių kalba.”
Mūsų jaunimas emigracijoje dažnai sukuria mišrias šeimas. Ištekėti už užsieniečio arba vesti užsienietę dabar labai madinga. O kokia kalba kalbės tokių šeimų vaikai? Ar jie mokės tėčio ar mamos, ar tos šalies, kurioje užaugo, kalbą? Tokie lietuvių vaikai, vos kalbantys lietuviškai, gal po kokių dvidešimties metų ves, galimai sukurs mišrią šeimą, jų vaikai senelių kalbos gali ir nemokėti. Lietuvių kalba pamažu nyks. Kokią kalbą po dvidešimties metų girdės į mūsų šalį įvažiavę užsieniečiai? Kiek laiko Lietuvos kaimuose dar gyvens senoliai, kalbantys lietuviškai? Kol kas mus labiausiai vienija lietuvių kalba. Tai – turtas, kurio už pinigus nenupirksi.

Pinigai
Tapdama Europos Sąjungos nare Lietuva pasižadėjo įsivesti bendrąją Europos valiutą – eurą, kai tik atitiks konvergencijos (Mastrichto) kriterijus. Dar 2006 metais, prieš pirmąjį nenusisekusį bandymą įvesti eurą, Lietuvos pramonininkų konfederacija pareiškė, kad naujos valiutos įvedimui pritaria.
Pasak Lietuvos banko: „Euro įvedimo planai pagrįsti nauda, kurios tikimasi Lietuvos ekonomikai ir žmonių gerovei. Lietuvos dalyvavimas Europos Sąjungos (ES) bendrosios valiutos euro zonoje padės mūsų valstybei plėsti prekybos ir finansinius ryšius su kitomis euro zonos valstybėmis, o tai skatins Lietuvos gyventojų pajamų didėjimą ir užimtumą.“


Reiškia, kad greitai lito neturėsime. Pramonininkai ir bankai mano, kad bus labai gerai, bet yra ir kitaip manančių žmonių:


Arvydas Juozaitis: „ ...valstybės nūnai reiškia tik ekonomiką. Taip sako Europa. Todėl nėra ir nebus ant euro nė vieno veido, nė vieno žmogaus. Kad niekas mūsų kontinente pranašesnis už kitą nesijaustų.“


Dalia Staponkutė: „Man kažkodėl atrodo, kad niūriausias scenarijus brėžiasi ne kipriečiams, juolab – ne vokiečiams, o lietuviams, kurie labai skuba įvesti eurą. Neišvengiamai vyks mūsų maironių ir daukantų infliacija, kainos apvalės į viršų, atlyginimai – į apačią, prisidės tokie finansiniai triukai kaip indeksavimas ir panašūs, net finansininkui nesuprantami, euroreikalai, ir tada lietuviai iš tikro pamatys, kokie jie neturtingi...“


Algimantas Zolubas: „Šiame išvystytos technikos, neribotų bendravimo galimybių pasaulyje valstybei išlikti visiškai nepriklausoma gal jau ir neįmanoma. Tačiau pasiduoti žalingoms praeities ir dabarties įtakoms būtų ne tik negarbinga, bet ir įžeidimas tų, kurie už Nepriklausomybę gyvybes paaukojo. Žinome, kaip sunkiai nuo priklausomybės vaduojasi alkoholikai, narkomanai, tačiau žinome, kad, labai norėdami, sugeba ir išsivaduoti. Vadavimasis nuo sovietinio paveldo ir Vakarų „demokratijos“ žalingų priklausomybių nelengvas užsiėmimas, tačiau būtinas, jei norime išlikti Tauta ir tikra jos, o ne rytietiškos ar vakarietiškos federacijos su jų ydomis ir grimasomis valstybe.”
Gyvename Lietuvoje. Jei šios žemės savininkai bus užsieniečiai, šioje teritorijoje nesigirdės lietuvių kalbos, o čia galios tik euras, iš ko bus galima suprasti, kad čia – Lietuva?

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink