ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:01
NAUJIENOS:

2015-06-25. Eilės iš širdies į kitų širdis

Amerikiečių rašytojas Johnas Coyne teigia, kad noras rašyti dažniausiai  siejamas ne su talentu, o su polinkiu į grafomaniją.  Ir vis dėlto, kai kurie iš mūsų tikrai turi talentą  Tačiau  sakoma, kad norint  atlikti genialius darbus ar brandžius kūrinius  parašyti,  reikia įdėti 99 procentus darbo ir pridėti tik 1 procentą talento. Kaip yra iš tikrųjų, gali pasakyti tik tie, kurie kuria. Tad apie kūrybines kančias kalbuosi su Žaneta Navašinskaite-Jasaitiene, kuri skaitytojams pristato savo pirmąją poezijos knygą „Tarp dangaus ir žemės“ ir apie kūrybą sako, jog tai yra Dievo dovana, reikalaujanti daug stiprybės ir užsispyrimo.

- Apie kūrybą gal šiek tiek vėliau, pirmiausia susipažinkime.


- Jau skaičiuoju antrą dešimtmetį, kuomet apsigyvenau Kupiškyje, tačiau visada jaučiausi ir jaučiuosi  anykštėne. Kažkaip šiame mieste nepritampu, mane vis traukia Anykščiai. Jei pasakojant nuo pradžių, tai gimiau agurkų mieste Kėdainiuose. Vėliau tėvai persikėlė į Anykščių rajoną, iki dešimtos klasės lankiau Troškūnų vidurinę mokyklą, vėliau baigiau A. Baranausko vidurinę mokyklą. Jei trumpai – auginau vaikus, mokiausi, dirbau buitinės technikos tinklo parduotuvėse, dabar vėl mokausi. 


- Kaip galėtumėte save apibūdinti. Kokia Jūs?


- Esu veikli, nenustygstanti vietoje, nespontaniška, visada planuojanti gyvenimą į priekį. Draugai sako, kad esu ugninga, o aš manau, jog esu viduje labai jautri ir romantiška, tačiau mąstanti realiai. 


- Kada savyje užčiuopėte poetišką gyslelę?


- Eiles rašiau nuo mokyklos laikų, tačiau niekad jų nekaupiau. Labai mėgau literatūrą, mokykloje dalyvaudavau skaitovų konkursuose, kuriuose dažniausiai laimėdavau. Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Birutei Čielienei, kuri mane mokė mylėti literatūrą, skatino rašyti.
Vėliau, kuomet auginau vaikus, kai jausdavau būtinybę, taip pat rašydavau. Rimtai eiles rašiau pastaruosius trejus metus. 


- Apie ką Jūsų eilės? Kodėl būtent eilės, o ne prozos kūriniai? Kas paskatino išleisti knygą?


Rašau ir prozą, tačiau man lengviau mintis reikšti eilėmis.  Eilėmis kalbu apie meilę, gyvenimo prasmę, laiką ir vienatvę. Tai pagrindiniai dalykai, apie kuriuos rašau. Įkvėpti  kurti mane gali labai įvairūs dalykai, suteikiantys tiek džiaugsmą, tiek nusivylimą, skausmą ar net liūdesį.  Įkvepia ir  gatve su šypsena praėjęs praeivis ar net kažkieno pasakyti žodžiai. Kartais gamtos grožis, aplinkinių emocijos ir mąstymas. Man gražu visa tai, kas meniška. Mane jaudina saulėlydžiai, saulėtekiai, upės tėkmės garsas, tyla, naktinis dangus. Tiesa pasakius, dažnai  būna  taip, jog atsibundu naktį, susapnavusi kažką įkvepiančio, ir tiesiog pabyra visas eilėraštis Rašau telefone, ryte  perkeliu į kompiuterį. Tiesą pasakius, rašau tik naktį, dieną mano mintys į eiles niekaip negula... Naktį lengviau būti sentimentaliai, knaisiotis praeityje, ieškoti prasmės poelgiuose, svajoti. 


Kodėl norėjau išleisti knygą? Aš į šį klausimą sau turiu atsakymą. Ar kiti supras – nežinau.  Nuo  jaunų dienų manyje kirbėjo jausmas, kad po savęs kažką privalau palikti, kas apie mane primintų ne tik saviems, bet ir svetimiems. Primintų, kad ir aš šioje žemėje gyvenau. Vieni palieka pėdsaką moksliniais darbais ar atradimais, kiti – statiniais ar stulbinančia karjera. Aš nusprendžiau apie save palikti eiliuotą prisiminimą...  Tad visus trejetą metų rašiau ir segiau eiles į segtuvą sąmoningai, nes jau buvau tvirtai nusprendusi kažkada išleisti savo poezijos knygą. Būtent kada, neakcentavau. Svajojau, gal būt, kai būsiu garbaus amžiaus, turėsiu tokią galimybę. Netgi dukrą  buvau įpareigojusi – jeigu kartais man iki tol, kol aš išeisiu iš gyvenimo, nepavyks to padaryti, ji pasirūpintų, kad knyga vis tiek būtų išleista. Dukra man pažadėjo. Gyvenimas sudėliojo taip, kad knyga pasirodė daug anksčiau, nei planavau. Labai dėl to džiaugiuosi. 


- Kodėl knygos „Tarp dangaus ir žemės“  pristatymui pasirinkote Troškūnus? 


- Pirmąją savo knygą pristatau Troškūnuose todėl, kad jaučiu skolinga tiems, kurie „įstatė“ mane į tvirtą gyvenimo kelią. Tai  lyg padėka jiems, lyg atsiskaitymas už  praėjusi laiką, kada augino mane, kaip medį. Ir štai – aš užaugau, o poezijos knyga – mano vaisiai... Į knygos pristatymą sukviečiau tuos, kurie praėjo pro mano gyvenimą, palikdami ryškų pėdsaką atmintyje. Sukviečiau vaikystės draugus, buvusius mokytojus, gimines, pažįstamus. Brangiausia mokytoja man visada buvo ir bus pirmoji mano mokytoja - šviesios atminties Stasė Masienė. Ji su vyru, fizinio lavinimo mokytoju, nuo pirmų dienų mokykloje sugebėjo pažaboti mano energiją ir nukreipti ją reikiama linkme. Mokykloje buvau ne pati geriausia mergaitė... 


Nors eilių dar nebuvau prikaupus, seniai žinojau knygos pavadinimą. Visos mano eilės turi prasmę, bent jau man taip atrodo. Ir knygos pavadinimas „Tarp dangaus ir žemės“  turi prasmę. Dievas į žemę mus siuntė su tam tikra misija, kad mes kažką nuveiktume. Misiją žemėje kiekvienas supranta savaip. Džiaugiuosi, kad  radau šioje žemėje savo vietą ir vykdau savo misiją. Mes ateiname į šį pasaulį, vėliau iš jo išeiname. Aš dar esu čia, bet kažkada būsiu danguje, todėl ir knyga vadinasi „Tarp dangaus ir žemės“. 


-Negaliu nepaklausti apie ateities planus, nes sakėte, kad planuojate ateitį.


-Dabar, kaip man atrodo, jau įmyniau pėdsaką žemėje, tačiau noriu, kad jis būtų dar ryškesnis. Mano misijos pradžia šioje žemėje dar tik prasideda. Aš taip jaučiu. Tikiu, kad ši knyga dar nepaskutinė. Poezija skirta brandaus amžiaus skaitytojams. Joje nėra jokios pompastikos. Rašau paprastais ir suprantamais žodžiais. Jie visi eina iš mano širdies. Tikiuosi, jie į kitų širdis taip pat pataikys.

Kalbėjosi Dalina RUPINSKIENĖ








 







         

      
Sprendimas: DPromoLink