ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 3:53
NAUJIENOS:

2015-07-03. Jo­nai ne vien po­etai ar ra­šy­to­jai

Nuo se­niau­sių lai­kų, jau net ke­lis tūks­tan­čius me­tų, žmo­nės šven­čia va­sa­ros ly­gia­die­nį. Moks­li­nin­kai spė­ja, kad me­ga­li­tų sta­ti­niai, to­kie kaip Stoun­he­džas ar net Egip­to pi­ra­mi­dės, tar­na­vo tiks­liam ly­gia­die­nio nu­sta­ty­mui. Lai­kui bė­gant, vie­no­se tau­to­se šis pa­pro­tys iš­ny­ko, ki­to­se, pa­veik­tas krikš­čio­ny­bės, trans­for­ma­vo­si. Net so­viet­me­čiu lat­viai la­bai ak­ty­viai švęs­da­vo va­di­na­mą „Li­go“.  Lie­tu­vo­je  ši šven­tė jau­ni­mo tar­pe vis la­biau  po­pu­lia­rė­ja pa­go­niš­ku „Ra­sos“ var­du. Mes, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ly­gia­die­nį ta­pa­ti­na­me su Jo­ni­nė­mis.


Kaip ir pa­pro­čiai, taip ir Jo­nai, kar­di­na­liai ski­ria­si. Li­te­ra­tų kraš­te  Anykš­čiuo­se gims­ta ne tik po­etai ar ra­šy­to­jai, bet ir ver­sli­nin­kai. Pa­kal­bi­nau dau­ge­liui anykš­tė­nų pa­žįs­ta­mą Jo­ną Šiau­čiu­lį.


– Gal ir gim­ta­die­nis per Jo­ni­nes?

– Ne­vi­sai. Esu gi­męs bir­že­lio 6 die­ną. Gal tė­vai no­rė­jo per Jo­ni­nes krikš­ty­ti (nu­si­juo­kė pa­šne­ko­vas – autoriaus pastaba). Anks­ti ne­te­kau tė­vų, tad nie­kas ne­pa­sa­ko­jo, kaip ten bu­vo. Te­ko daug dirb­ti. Ne­ga­liu la­bai skųs­tis praėjusiais lai­kais. Po ma­mos ne­tek­ties gy­ve­nau in­ter­na­te. Vals­ty­bė ir ap­ren­gė, ir į moks­lus iš­lei­do.

Koks tuo­met bu­vo gy­ve­ni­mas in­ter­na­te?

– Buvo visko. Mo­kė­mės. Šeš­ta­die­niais vyk­da­vo pa­mo­kos, bet mes daž­nai na­mo pa­bėg­da­vom. Siau­ru­ku ar au­to­bu­su daž­niau­siai „zui­kiais“ va­žiuo­da­vom, bi­lie­tui pi­ni­gų ne­tu­rė­da­vom. Par­ei­ni na­mo, pe­čių pa­si­ku­ri. Ne­svar­bu, kad na­mai tuš­ti , bet vis tiek lai­min­gas - na­mai. Šian­dien iš tė­viš­kės nie­ko ne­be­li­kę, tik že­mė. No­rė­jau sta­ty­ti tro­bą to­je vie­to­je, ta­čiau da­bar­ti­nė val­džia ne­lei­do.

Vė­liau ka­riuo­me­nė. Tar­na­vau Vi­bor­ge. Prieš de­mo­bi­li­za­ci­ją nu­ve­žė į plė­ši­nius. Jau­ni­mui ga­liu pa­aiš­kin­ti, kad tai Ka­zach­sta­no ste­pės, ku­rio­se so­vie­tų val­džia ti­kė­jo­si gau­ti fan­tas­ti­nius grū­dų der­lius. Nu­vež­ti tai nu­ve­žė grei­tai - per ke­tu­rias die­nas. At­gal va­žia­vom gal tris sa­vai­tes. Iš Mask­vos „zui­kiu“ va­žiuo­da­mas ir Lie­tu­vą ap­lan­kiau ir lai­ku su vi­sais į da­li­nį grįž­ti spė­jau. Pra­ver­tė vai­kys­tė­je įgy­ta pa­tir­tis,  – juo­kė­si Jo­nas.

O kaip pra­si­dė­jo ver­slas?

– Po ar­mi­jos iš­va­žia­vau į Uk­mer­gę. Ne­aki­vaiz­di­niu bū­du bai­giau Bui­vy­diš­kių že­mės ūkio tech­ni­ku­mą.  Dir­bau vi­sur: au­to­ser­vi­se, su­vi­rin­to­ju, pre­ky­bo­je. Ne­ven­giau jo­kio dar­bo. La­biau­sia  mė­gau dar­bą su ge­le­žė­lėmis ir pre­ky­bą. Tu­riu ge­ras ran­kas ir šian­dien daug ką pa­si­da­rau pats.

Bet so­viet­me­čiu ver­slo „da­ry­ti“ ne­bu­vo ga­li­ma. Kaip vėl at­si­dū­rė­te Anykš­čiuo­se?

– Prieš pat Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą, pra­dė­jau dirb­ti Anykš­čių au­to­ser­vi­se, nes čia bu­vo ge­res­nis at­ly­gi­ni­mas. At­si­ra­dus ga­li­my­bei, įkū­rė­me sa­vo ser­vi­są. Vė­liau ati­da­riau de­ta­lių par­duo­tu­vę. Pas ma­ne at­ėjęs žmo­gus ga­li ras­ti de­ta­lių, rei­ka­lin­gų ir se­nes­nių lai­kų  au­to­mo­bi­liams, ir ne­nau­jai že­mės ūkio tech­ni­kai. Po kiek lai­ko tur­gu­je at­si­da­riau mėsos gaminių kios­ką, įsi­ren­giau vi­są bū­ti­ną įran­gą, šal­dy­tu­vus. Dir­bo dar du žmo­nės. Per sa­vai­tę vež­da­vo­me į sker­dyk­lą po­rą jau­čių, pen­ke­tą – še­še­tą be­ko­nų. Pa­čia­me mies­to cen­tre at­si­da­rius di­de­liam pre­ky­bos cen­trui, gal kaž­kam pa­lie­pus, tur­gu­je mė­sos kios­kai bu­vo la­bai grei­tai pa­nai­kin­ti.

Ko­dėl rei­kė­jo pa­nai­kin­ti kios­kus? Ne­be­bu­vo pir­kė­jų?

– Pir­kė­jų bu­vo ir pre­ky­ba vy­ko sėk­min­gai, bet ko­dėl ir kas pa­nai­ki­no mė­sos pre­ky­bos kios­kus, ne­ži­nau. Gal dėl kon­ku­ren­ci­jos.

Be­si­šne­ku­čiuo­da­mi nu­ė­jo­me iki de­ta­lių par­duo­tu­vės, ku­ri pri­bloš­kė de­ta­lių ir įvai­rios įran­gos gau­sa. La­biau­siai nu­ste­bi­no daug me­ta­lo ap­dir­bi­mo stak­lių, tad pa­si­tei­ra­vau, ko­dėl Jo­nas šian­dien ne­be­už­si­i­ma ma­ši­nų re­mon­tu?

Pats vi­sur ne­spė­ju. Jau­ni­mo tik­rai ne­ma­žai „per­ėjo“ per šias dirb­tu­ves. Pa­dir­bė­ja me­tus, pra­moks­ta ir iš­ei­na. Iš ki­tos pu­sės, la­bai su­dė­tin­ga su šiuo­lai­ki­niais įsta­ty­mais. Pa­vyz­džiui, jei su­sir­go dar­buo­to­jas. Aš pa­pra­šau ki­to pa­žįs­ta­mo pa­dir­bė­ti vie­ną ar dvi die­nas. Bent vie­nos die­nos rei­kia su­tvar­ky­ti biu­ro­kratinius rei­ka­lus su SODRA. Esu pri­vers­tas tam lai­kui už­da­ry­ti par­duo­tu­vę. Ne­su­tvar­kius po­pie­rių, bū­siu bau­džia­mas ne­le­ga­liai įdar­bi­nęs žmo­gų. Ap­skri­tai, aš ma­nau, kad smul­kiam ver­slui bū­ti­na lanks­tes­nė įsta­ty­mų sis­te­ma.

Kaip tarp „me­ta­li­nio“ ver­slo at­si­ra­do ka­vi­nė „Ka­da­gy­nė“?

– No­rė­jau ati­da­ry­ti mais­to pre­kių par­duo­tu­vę, bet pas­kui pa­ma­niau, kad gal ge­riau ka­vi­nu­kė. Kai­nos tik­rai ne­di­de­lės, vie­ta ge­ra. Nu­ta­riau – ir pa­da­riau.

Lie­tu­vo­je la­bai ge­rai ne­dirb­da­mi gy­ve­nam. Mo­ka­mos pa­šal­pos, už ku­rias tik ne­se­niai be­dar­biai pra­dė­jo ati­dir­bi­nė­ti. Duo­da šluo­tą, kas­tu­vą ir pirš­tu baks­te­li – ten pa­šluok, ten šiukš­les su­grėbk. Įtai­som ko­kį sa­vo pa­žįs­ta­mą  or­ga­ni­zuo­ti dar­bus ir ves­ti ap­skai­tą. Pa­gal šios die­nos tvar­ką, jo­kio ki­to dar­bo „pa­šal­pi­niam“ duo­ti ne­ga­lima. Prie stak­lių ne­lei­si, vir­tu­vė­je prie ply­tos ne­pa­sta­ty­si. Vi­sų pir­ma, tu­ri mo­kė­ti kaž­ką dirb­ti, ki­ta ver­tus, rei­kia sau­gos dar­bų in­struk­ta­žo ir t.t.

- Tai kaip ma­to­te smul­kaus ver­slo at­ei­tį?

– Ga­lė­čiau daug ką pa­da­ry­ti. Pi­ni­gų iš val­džios ar Eu­ro­pos ne­pra­šau. Te­gul pa­ta­ria val­di­nin­kai, jei ką ne taip da­rau. Bet Anykš­čiuo­se nė­ra są­ly­gų. Ga­lė­čiau da­ry­ti ver­slą iš bet ko: mašinų, mais­to, me­die­nos, me­nų. Tik­rai no­rė­čiau įgy­ven­din­ti daug įvai­rių idė­jų. Ta­čiau kol įvei­ki vi­są biu­ro­kratiją ir no­ras kaž­ko nau­jo im­tis pra­ei­na,  ir idė­jos pa­sens­ta. Tie­siog ne­su­pran­tu vi­so to. At­ro­do, ko­kios ga­li kil­ti pro­ble­mos: at­si­sė­dom, ap­svars­tėm, nu­ta­rėm ir da­rom. Tar­kim, su­gal­vo­ju ką sta­ty­ti. Me­tai tik­rai pra­bėgs, kol su­tvar­ky­si skly­po do­ku­men­tus, sta­ty­bos pro­jek­tą. O jei dar, ne­duok Die­ve, per tą lai­ką val­džia pa­si­keis. Nau­jai at­ėję nau­jus įsta­ty­mus su­gal­vos. Kaip ta­da da­ry­ti?


No­riu vie­no – kad val­džio­je bū­tų kom­pe­ten­tin­gi žmo­nės ir ne­truk­dy­tų dirb­ti. Tuo­met tik­rai Lie­tu­vo­je nei dar­bo, nei žmo­nių ne­trūks.


Al­gi­man­tas GUDELIS

 

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink