ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:47
NAUJIENOS:

2015-07-10. Šeimos laimė – mylėti ir būti mylimu

Prieš keletą dienų į „Šilelio“ redakciją užsuko garbaus amžiaus vyriškis ir pakvietė pasisvečiuoti, pasidžiaugti gražiai prižiūrima ir gėlėmis papuošta šeimos sodyba. Gėlių darželis po mano langu ganėtinai neišvaizdus, tad  pasiūlymą mielai priėmiau. Pamaniau, gal kokį naudingą patarimą išgirsiu, kaip reikia prižiūrėt kaime gėles.

Kitą dieną susiradęs nurodytą namą, ilgokai klaidžiojau tarp gausybės gėlių, dekoratyvinių medelių ir akmeninių arkų, kol radau šeimininkus Valeriją ir Vytautą Meldaikius. Kadangi buvau pakviestas pasigrožėti sodyba, tad pokalbį su šeimininke pradėjome apie augalus.

 

– Pažvelgus į žiedais apsuptą Jūsų sodybą, juntama be galo rūpestinga ranka ir meilė gėlėms bei viskam, kas žalia.

– Aš esu kilus iš Salako, –pradėjo  pasakoti Valerija. –Kaime pas mamą visada būdavo daug gėlių. Man patiko jas sodinti ir  prižiūrėti. Tėvukas buvo agronomas, tai nė nežinau, gal iš jo paveldėjau  meilę augalams. Gyvenome  Ukmergės, vėliau Molėtų rajonuose. Kur begyvenčiau, vis stengdavausi prisodinti kuo daugiau gėlių.  O kai išėjau į pensiją, tai vienu iš pagrindiniu mano rūpesčiu tapo gėlės. Vaikai ir  anūkai nuolatos prašo gėlių ir  medelių. Visus juos aprūpinu. Sūnus turi sodybą. Marti irgi labai mėgsta gėles, medelius. Duktė taip pat puošia savo sodą. Neatsilieka ir anūkai. Greičiausiai, meilė žemei mūsų šeimoje persiduoda genetiškai.

– Puošiate tik aplink savo namą ar ir kaimynams padedate?

– Mėgstu skiepyti. Randu kur lauke ar pagriovyje obelaitę – paskiepiju. Žmonės sako, kad  turiu „lengvą ranką“, nes ką bepasodinčiau, viskas auga, – šypsodamasi pasakojo Valerija.

– Antroje kelio pusėje, laukinės obelaites visas paskiepijo. Dabar skaniausi obuoliai dera. O sode net keturių rūšių obuoliai ant vienos obels auga, –  įsiterpė į žmonos kalbą Vytautas. – O jau į svečius važiuojant, tai pilną bagažinę visokių krepšių su daigais, sodinukais prikrauna.

O Jūs, Vytautai, ar padedate puoselėti namų aplinką?

– Aš, kaip nekvalifikuotas „juodadarbis“ tik vykdau nurodymus: palaistau, iškasu, užkasu. Man labiau patinka žiemą akmenis gręžti ir pavasarį ką nors pastatyti.

– Dažniau pas vaikus į svečius važiuojate, ar vaikai  Jus aplanko?

– Ir mes vaikus aplankome, ir vaikai mus. Dabar ruošiamės mano jauniausio brolio 50- metį švęsti. Susirinks visa giminė, tad nežinau,  kaip su mūsų 50-mečių bus. Gal viską kartu atšvęsim, – pasidalino rūpesčiu Valerija.

– Aš kažko čia nesupratau, gal galėtumėte paaiškinti apie „mūsų 50-metį“.

– Norėjau staigmeną žmonelei padaryti, - kiek pasimetęs prisipažino Vytautas. – Mūsų auksinės vestuvės  liepos 9 dieną, tad pakviečiau jus, kad pagirtumėte mano darbščiąją žmonelę, apie jos auksines rankas parašytumėte.

Štai tau ir paskalbėjom apie „ūkį, bites ir gėles“.  Pasirodo, tai buvo tik „maskuotė“. O kai pagalvoji, tai labai šaunu, kad pusę šimtmečio drauge pragyvenę žmonės sugeba vienas kitą maloniai nustebinti. Aišku, dabar pokalbis pasisuko kita linkme.

– Pradėkime nuo pradžių. Papasakokite, kaip susipažinote.

– Buvau baigęs technikumą. Neakivaizdiniu būdu studijavau Kaune Veterinarijos akademijoje.  Dirbau Anykščių veterinarijos ligoninėje, – pasakoja Vytautas. – 1964 metais atvažiavo jauna ir labai graži praktikantė,  baigusi Buivydiškių žemės ūkio technikumą. Susitikom ir pamilom vienas kitą. Likimas...

– Man laisvo etato Anykščiuose nebuvo, tad išvykome dirbti į Ukmergės rajoną,  – tęsė šeimos istoriją Valerija. – Ten gyvenome 10 metų. Susilaukėme šeimos pagausėjimo – sūnaus Rolando ir dukters Vaidos. Pradėjus stambinti veterinarijos punktus, išvykome dirbti į Molėtų rajoną. Po 2 metų grįžome į Anykščius ir apsigyvenome pas Vytauto tėvus, štai šitame pačiame name.

  Šiandien, kai statistiškai Lietuvoje 100-tui santuokų tenka 44,6  skyrybos, 50 metų bendro gyvenimo atrodo tarsi amžinybė. Glaustai ir trumpai išsakytas pasakojimas manęs netenkina, tad pasakykit, ar per  tiek kartu pragyventų metų buvo daug „audrų ir krizių“?

– Visko būdavo ir anksčiau, būna ir dabar, kuomet nesutampa nuomonės. Žinoma, kad „paburbuliuojame“ vienas ant kito. Aš po valandos jau viską užmirštu. Vytautas kiek ilgiau purkštauja. Jis niekada negėrė, nerūkė. Kažkokių didelių nesutarimų lyg ir nėra buvę. Abu esame giliai tikintys. Nuolat dėkojam Dievui, kad užaugo geri vaikai, kad esame palyginti sveiki, – pasakojo Valerija.

– Jei jau prakalbom apie vaikus, tai kiekvieni tėvai nori pasidžiaugti savaisiais, kartais ne visai pelnytai girdami jų gabumus ir nuopelnus. Ne veltui liaudyje sakoma: „Pelėdai pats gražiausias – pelėdžiukas“. Papasakokite, kokius Jūs vaikus užauginote.

– Visi vaikai ir anūkai baigę aukštuosius mokslus. Gyvena Vilniuje. Sūnus Rolandas – inžinierius statybininkas. Turi gražią sodybą Molėtų rajone. Duktė Vaida yra baigusi Vilnius universitete chemijos specialybę, bet šioje srityje niekada nedirbo. Turi savo verslą. Marti Dalia ir žentas Egidijus labai darbštūs ir nagingi. Anūkas Ignas sėkmingai seka mamos pėdomis – baigė Riomerio universitetą ir pasuko į verslą. Jauniausioji anūkė mokosi Kaune, medicinos institute. Tiesa, baigusi šituos mokslus,  pasiryžusi dar studijuoti dailę. Kitas anūkas baigė Edukologijos universitetą, muzikos specialybę, – su pasididžiavimu vaikų ir anūkų nuopelnus vardijo Valerija.

– Dailė ir muzika, anksčiau neminėjote, kad dalyvavote saviveikloje ar piešėte. Iš kur anūkai turi tokius gebėjimus?

– Mano tėvelis anksti mirė, vos 56 metų. Jis mėgo rašyti, piešdavo, grojo armonika. Manau, jei būtų gyvenęs ilgiau, tikrai būtų pradėjęs rašyti. Greičiausiai anūkų genuose atsišaukė prosenelio gabumai,  –pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo Valerija.

– Tikrai, šiandien galite didžiuotis visa šeimyna. Gal kaip nors ypatingai auklėjote vaikus? – mano klausimas privertė pašnekovus susimąstyti ir pasitarti.

– Pirmiausia, visus darbus dirbdavome su vaikais kartu, - bendrą nuomonę išsakė Valerija. – Daržus prižiūrėjome, malkas ruošėme visada  kartu, į mišką uogauti, grybauti eidavome būtinai visi.

– Atsikraustėme į Anyk-ščius, norėjome gyventi kiek toliau nuo tėvų, rengėme antrą namo aukštą.  Vaikai ir lentas palaikydavo, ir spalius į viršų aukštą nešė.  Kad ir maži buvo, kiek įstengdami dirbo kartu, - pritarė žmonai Vytautas.

– Vaikai augo laisvi, nevaržomi. Pažymių knyge-les matydavau tik tuomet,  kai reikėdavo pasirašyti. Nė sykio nesu tikrinusi pamokų. Kai mažesni buvo, pareidavo iš lauko snieguoti ar murzini, niekada nebardavau.  Užaugo, rinkosi kur mokytis, nė vienam nepiršom savo nuomonės, -  pasakojo Valerija.

– Kaip bendraujate šiandien, ar dažnai susitinkate?

– Bendraujame puikiai. Susitinkam tikrai dažnai.  Per Velykas ir Kalėdas būtinai susirenka visa šeimyna. Nei vaikai, nei anūkai neužmiršta  mūsų su Vytautu gimtadienių ir vardadienių. Visada prisimena, atvažiuoja, pasveikina.  Kiekvienais metais  liepos paskutinį penktadienį  renkamės sūnaus sodyboje švęsti giminės šventės. Jaučiamės labai laimingi, nes mes mylime visus ir esame visų mylimi, – baigė savo pasakojimą Valerija, paimdama Vytautą už rankos, kuris galvos linktelėjimu ir švelniu žvilgsniu pritarė kiekvienam žmonos žodžiui.

Atsisveikindamas palinkėjau „auksiniams“ jubiliatams sveikatos ir neblėstančios meilės.

Algimantas GUDELIS

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink