ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:34
NAUJIENOS:

2015-07-31. Grįžęs į kelio pradžią

LR Seime matome daug tų pačių veidų. Visi seimūnai kažkada turėjo  darbus,  specialybes,  tačiau per ilgus metus, praleistus Seime, tapo politikais–profesionalais. Gal todėl Seimo nariai  neskuba apleisti įšilusių kėdžių, nes tikėtina, kad profesiniai įgūdžiai seniai prarasti, o į Darbo biržą, ko gero, nė vienas iš jų  eiti  nenori. Sako, aktoriaus svajonė numirti scenoje. Panašu, kad ir daugelis Seimo narių svajoja, kaip ir aktoriai. 


Antanas Baura LR Seime dirbo dvi kadencijas ir, kaip pats sako, kvalifikacijos  tikrai neprarado, todėl pradėjęs dirbti Anykščių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėju iš karto pasijuto sėdįs savoje kėdėje.

– Jūs baigėte Kauno Žemės ūkio akademiją, įgijote agronomijos specialybę. Kurį laiką dirbote kolūkyje agronomu. Bene sunkiausiu Lietuvos ūkiui laikotarpiu vadovavote Anykščių rajono agropramoniniam susivienijimui. Tuo metu  buvo griaunami kolūkiai, paskubomis grąžinama savininkams žemė. Kaip šiandien vertinate tuometinę situaciją?

– Buvau pačiame įvykių sūkuryje. Mačiau suirutę paskelbus nepriklausomybę. Vagnoriui vadovaujant, Vyriausybėje vyravo požiūris, kad būtina kuo greičiau išardyti kolūkius. Patekau į „juodąjį sąrašą“ tarp  vienuolikos vadovų, kurie  nepakankamai greitai griovė kolūkius. Rajono tarybai buvo siūloma A. Baurą atleisti iš pareigų. Ir šiandien galvoju taip pat, kaip ir anuomet. Stiprūs kolūkiai, tokie kaip „Švyturys“, galėjo puikiai persitvarkyti į žemės ūkio bendrovę ir sėkmingai dirbti toliau. Deja, visuomet atsiranda 3–4 „entuziastai“, gebantys įrodyti, kad išsidraskę ir pavieniai būsime laimingesni. Pagal tuometinį Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymą buvo dalinamas ūkio turtas. Klaidų buvo padaryta daug, bet reikia susitaikyti su tuo, nes šiandien  jau nieko nebepakeisi.

– Dvi kadencijas (2000 – 2004 ir 2008 – 2012 m.) buvote išrinktas į LR Seimą.  Kaip vertinate savo darbą jame?

– 2000 – 2004 metų Seimo reikšmingiausias darbas – Lietuvos įstojimas į NATO bei Europos Sąjungą. Tų metų kadencijos darbo Seime dirbau Gamtos apsaugos komitete. Tuomet pagrindinis darbas buvo Lietuvos įstatyminės bazės derinimas  Europos Sąjungos teise.

2008 – 2012 m. Seime dirbau Kaimo reikalų komitete. Kai kuriais darbais, susijusiais su žemės ūkiu, labai džiaugiuosi. Man pavyko pasiekti, kad Anykščių rajono vertinimas patektų į mažo nepalankumo žemes. Tai reiškia, kad nuo 2004 metų mes kasmet gauname 10–12 milijonų litų kompensacinių išmokų.

Biudžeto priėmimas – vienas sudėtingiausių dalykų Seime. Kasdieninis, nuolatinis darbas jame – tai įstatymų tobulinimas. Pavyzdžiui, Niūronyse be pilnos projektinės dokumentacijos buvo pastatytas žirgynas. Mes drauge su Jonu Šimėnu radome būdą, kaip pakeisti įstatymą ir įteisinti savavalines statybas. Labai svarbios Anykščių rajonui Teritorijų planavimo įstatymo pataisos buvo priimtos mano iniciatyva ir mano pastangų dėka. Kitas, sakyčiau, reikšmingas pasiekimas –  mano inicijuotos Saugomų teritorijų įstatymo pataisos, leidusios skaidyti didesnius nei 5 ha sklypus, esančius saugomose teritorijose.

– Ar darbas Seime pakeitė  Jūsų, kaip žmogaus, pažiūras?

– Pirmiausia, tai turiu pripažinti, kad prieš patekdamas į Seimą, buvau be galo naivus. Gavęs mandatą įsivaizdavau, galėsiąs kalnus nuversti, didžiausius dirvonus išarti. Gyvenimo realybė pasirodė visai kita. Vien dėl to verta pabuvoti Seime. Kitas dalykas – dar aiškiau matau politinės valios stoką, kaip daugelio problemų pagrindinę priežastį. Štai visi matom, kad aukštųjų mokyklų yra tikrai per daug. Tačiau nėra politinės valios ir sutarimo daliai jų nutraukti finansavimą. Tai tik vienas pavyzdys, o tokių yra tikrai daug ir visose mūsų gyvenimo srityse.

Iš kitos pusės, būdamas Seime, turėjau galimybę susitikti su iškiliais pasaulio žmonėmis. Vienas iš labiausia įsimintinų įvykių – 2009 metų Ispanijos karališkos šeimos vizitas. Baltojoje prezidentūros salėje buvome pristatyti visų partijų atstovai. Po pristatymo karalienė išreiškė norą pabendrauti su valstiečių atstovu ir priėjo prie manęs. Domėjosi Lietuvos žemės ūkiu, ūkininkų padėtimi.

– Ar tuo metu daug važinėjote po pasaulį? Ne paslaptis, kad dalis Seimo narių rūpinasi „aktualiais“ Lietuvai klausimais, tokiais  kaip Sacharos irigacinėmis sistemomis arba pingvinų populiacijos išsaugojimu Antarktidoje.

– Per 2008 – 2012 metų kadenciją, atvirai prisipažįstu, lankiausi tik Rumunijoje bei Estijoje. Vengiau beprasmiškų ir nenaudingų kelionių. Važiuoji susipažinti su kitoms šalims, jų  problemomis, kurios aktualios ir Lietuvai. Stengiesi suprasti ir sužinoti, kaip jos sprendžiamos. Norint bendrauti ir įsigilinti, būtina žinoti kalbas. 2004 metais buvau Europos komisijoje. Dažnai lankiausi Briuselyje. Posėdžių salėje esi lygiavertis narys. Tačiau svarbiausia ir efektyviausia yra betarpiškas  ir neformalus bendravimas. Deja, kalbų mokėjimu pasigirti negaliu.

– Dirbote Anykščių rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vadovu prieš 25 metus. Kaip skiriasi darbas anuomet ir dabar?

– Visada turėjau svajonę sugrįžti ten, kur pradėjau. Tiek dirbdamas Seime, tiek Anykščių UAB „Jaros agrokomplekso“ direktoriumi, niekada nuo žemės ūkio problemų nebuvau atitrūkęs, tad sugrįžimas man visiškai natūralus. Šiandien žemės ūkio skyrius nėra savarankiškas ir dažniausiai vykdo tik jam deleguotas valstybės funkcijas. Tokios kūrybinės veiklos, kaip anuomet, dabar nėra. Tuo metu mes nebuvome ES nariai, nebuvo europinės paramos, nebuvo tiesioginių išmokų, nebuvo su administravimu susijusių klausimų.

Atkūrus nepriklausomybę, žemėtvarkos klausimai nebuvo atskirti nuo žemės ūkio skyriaus funkcijų. Daugelis senyvo amžiaus žmonių įsivaizdavo, kad restitucijos (žemės grąžinimo) aktas, tai žemės grąžinimas pagal senąsias ribas. Jie niekaip nenorėjo suprasti, kad žemę galima grąžinti kitoje vietoje, ką leido priimtas įstatymas. Aišku, supratome, kad tai absurdiškas įstatymas, bet jis buvo priimtas ir reikėjo jį vykdyti. Kiek ir kur galėjome stengėmės padėtį taisyti. Pirmieji Respublikoje kūrėme pieno ūkius, kurie gyvuoja ir šiandien.  Tad savarankiškumo, iniciatyvos ir kūrybos buvo žymiai daugiau.

Turiu pripažinti, esu padaręs ir klaidų. Pamenu, kaip raginau ir agitavau auginti serbentus. Nuoširdžiai tikėjau, kad tai rajono ateitis ir gerovė. Deja, pasaulinės kainos tas svajones sugriovė. Neseniai lankiau rajono ūkius. Malonu sutikti senus pažįstamus, kuriems anuomet esu kažkuo padėjęs. Tačiau labiausia džiaugiuosi matydamas ūkininkaujant jų jau suaugusius vaikus.

Tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse nėra kitos ūkio šakos, kuri būtų taip labai priklausoma nuo ES direktyvų. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl Norvegija nestojo į ES yra ta, kad turėdama mažai dirbamos žemės, valstybė dotuoja žemės ūkį. Įstojus į ES to negalėtų daryti, nes pažeistų konkurencijos įstatymą.

– Tai gal euroskeptikai teisūs ir mes visai be reikalo stojome į ES?

– Tikrai ne.  Lietuvos žemės ūkis padarė labai didelę pažangą, kurios be ES pagalbos niekaip nebūtų pasiekęs. 2020 metais, pasibaigus ES paramai, žemės ūkio rėmimas investicijomis tikrai baigsis, tačiau išliks tiesioginių išmokų forma. Be abejo, yra ir minusų. Lietuvoje nebėra linų pramonės, nors ES ji yra. Mano nuomone, tai Lietuvos derybininkų klaidos. Yra ir reikalavimų, prasilenkiančių su sveiku protu, ypač aplinkosaugos srityje. Nežiūrint detalių, be ES pagalbos tokių pasiekimų žemės ūkyje tikrai neturėtume.

– Kodėl mes nesipriešiname kai kuriems Briuselio reikalavimams? Kodėl puolame stačia galva vykdyti ES nurodymus nė dorai jų neapsvarstę ?

– Vėl gi norėčiau grįžti prie derybininkų. Juos, galima suprasti, nes didžiąją pinigų dalį į ES kasą įneša didžiosios valstybės. Mes, tarkim, šiandien įdedame 1€,  o gauname 7 €. Muziką užsako tas, kas turi pinigų. Tokioms mažoms valstybėms, kaip Lietuva, būtina vienytis ir turėti bendrą poziciją. Tuomet galėsime žymiai daugiau pasiekti įvairiais klausimais derybose su ES.

– Ar žadate kandidatuoti ateinančiuose rinkimuose į Seimą?

– Aš labai džiaugiuosi sugrįžęs į savo kelio pradžią. Kol kas apie artėjančius rinkimus negalvoju  ir planų grįžti į Seimą nepuoselėju.

Algimantas Gudelis

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink