ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:24
NAUJIENOS:

2015-08-07. Mokytojas – tai durys į pasaulio pažinimą

Nė vienas nežinome, kas bus rytoj ir ką mums žada gyvenimas. Vieniems jis teka tyliai, kitiems – kas kart pateikia naujų išbandymų, o dar kiti patys bando savo likimą, kelia sau iššūkius, patirdami didesnius ar mažesnius sukrėtimus. Kas yra mokytojas? Mokytojas yra durys, prie kurių būdami maži mes ateiname, kad jas atvertume ir į pasaulį pažiūrėtume jau  kitokiomis akimis – ne tik savo, bet ir savo mokytojo.


Kas besuskaičiuos, kokiam milžiniškam skaičiui vaikų duris į gyvenimą atvėrė daugiau nei penkis dešimtmečius pedagoginį darbą dirbusi ir 21-nerius metus A. Baranausko mokyklai vadovavusi Onutė Repečkienė? Neklausiau direktorės, ar jai sunku buvo apsispręsti užbaigti pedagogo ir vadovo karjerą. Tai atsispindėjo jos akyse. Kalbėjomės apie daugiau gyvenimiškus dalykus, tačiau pokalbio metu išgirdau tokius žodžius: „Kad būtų lengviau, stengiuosi „išjungti“ jausmus ir vadovautis vien protu. Visi santykiai kažkada nutrūksta. Vieni – laikinai, kiti – visam laikui.“

– Kokia buvo Jūsų jaunystė? Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai?

– Esu kaimo vaikas, kilusi iš Traupio parapijos. Baigiau Traupio vidurinę mokyklą. Šeimoje augome keturi vaikai, aš buvau jauniausia. Tėvai ūkininkavo, vėliau privertė stoti į kolūkį. Vyriausiais brolis – politkalinys. Gyvenome gana sunkiai. Kai brolis buvo kalėjime, pasiligojo mama. Nors mokykloje mokiausi gerai, kai baigiau vidurinę, išėjau dirbti. Metus dirbau mokykloje pavaduojančia mokytoja. Įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, neakivaizdinį skyrių, kur mokiausi chemijos ir biologijos. Nuo 1962 metų pradėjau dirbti Gečionių septynmetėje mokykloje mokytoja, kur pradirbau septynerius metus. Tada metus dirbau Kurklių vidurinėje mokykloje, o nuo 1976 metų 24 metus mokytojavau Skiemonių vidurinėje mokykloje. Po to ketvertą metų toje pat mokykloje dirbau direktore. Kai dabar pagalvoju, gyvenimišką ir  pedagoginę brandą pasiekiau dirbdama Skiemonyse. Čia sukūriau šeimą, tuomet gyventi atsikrausčiau į Anykščius pas vyrą. Ilgus 25-erius metus į darbą teko važinėti iš Anykščių. Jeigu kartais autobusas į Skiemonis nevažiuodavo, tekdavo į darbą  važiuoti ir pakeleivingu automobiliu, ir sunkvežimiu. Niekada nebuvo to, kad dėl kokios nors nereikšmingos priežasties neatvykčiau į darbą.

Po dvidešimt septynerių darbo metų Skiemonių vidurinėje mokykloje, nuo 1994-ųjų iki šios dienos esu dabar jau Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos direktore.

Vaikystė, kaip ir visų to laikmečio vaikų, buvo nerami. Tačiau ryškiausiai, ką prisimenu iš tų laikų, tai labai šaltas žiemas. Tėviškė – lygumų kraštas, per tas lygumas labai mėgome važinėtis rogutėmis ir slidėmis. Dar visiems laikams atmintin įstrigo vaizdas, kai mes, vaikai, bėgame per lygų sniegą, kuriame negrimztame. O kokios sniego pusnys būdavo!

– Kas vadovui būna sunkiausia?

– Susikalbėti su kiekvienu atskirai ir su visais kartu. Jei tai pasieki, gali dirbti. Man pasisekė, aš tokią laimę turėjau. Turėjau subūrusi puikų kolektyvą, kuris suprato mane, ir aš jį supratau.

– Ar buvo neišsprendžiamų problemų?

– Visas problemas galima išspręsti, jei tik labai to nori, jei turi aiškų planą ir esi teisingame kelyje. Tuomet savaime atsiranda, kas jas padeda išspręsti.

Pamenu, mane paskyrė A. Baranausko vidurinės mokyklos direktore, atėjo pirmoji žiema. Mokyklos patalpose šalta tiek, kad kabinetuose tik 8 laipsniai šilumos. Langus užkamšėme ir užkalėme polietilenine plėvele. Šalta. Tai jau buvo rimta problema, nors mokykla buvo pastatyta tik prieš keturiolika metų. Sėdžiu ir galvoju, kad viena aš čia nieko nepadarysiu, reikalingi statybininkai ir šį reikalą išmanantys žmonės. Tuomet paėmiau klasių dienynus ir pradėjau ieškoti tėvų, kurie galėtų man padėti. Išsirinkau pagal darbo pobūdį ar pareigas, susikviečiau ir paklausiau, ką darysime, kad vaikai ir mokytojai nešaltų. Su tais puikiais vyrais, galiu paminėti Arvydą Katuoką, Edmundą Cimbalistą, kitų nelabai pamenu, sukėlėme „bangas“ ir atsirado pinigų mokyklos renovacijai.  Dėl daugelio mokyklos reikalų bendravau su mokinių tėvais. Niekas neatsisakė padėti – kas iš profesinės pusės, kas, kaip įmonės vadovas. Net ir šiandien tariu šiems entuziastams didžiulį ir nuoširdų ačiū. Taip ir iki šiol liko draugų ratas, nors jų vaikai jau seniai baigė mokyklą.  Galiu bet kada prašyti pagalbos mokyklai, man nei kiek ne gėda ir jokio nepatogumo nejaučiu.

– Ar buvote suprasta? Koks atpildas?

– Koks geresnis gali būti atpildas mokytojui, jei ne mokinių atmintis. Kai eini ir sutinki suaugusį vyrą ar merginą, kurie, jau vesdami už rankos savo vaikus, iš kitos gatvės pusės šaukia: „Sveika, direktore, kaip laikotės?“  Neseniai su anūkais išeinu iš poliklinikos, o mums kelią užkirto autobusiukas. Dar pagalvojau, kad kažkoks žioplys važiuoja. Iššoko iš kabinos vyrukas, atsistojo prieš mus, nusišypsojo ir klausia: „Ar atsimenate mane, direktore?“ Žinau, kad buvęs mokytojos Dulevičienės auklėtinis, bet nei pavardės, nei vardo nepamenu. Taip jam ir pasakiau. Vėliau išsiaiškinome, kas ir kaip. Malonūs buvusių auklėtinių ar mokinių apsikabinimai, nėra čia ko slėpti. Ypač gera būna, kuomet pakalbėti prieina tie mokiniai, kurie pas mus mokykloje mokėsi ne nuo pirmų klasių, o būdavo atėję iš kitų mokyklų. Būdavo sunku vaikui, atsiųstam iš kitos mokyklos išaiškinti, kad žemė ir saulė visur ta pati, kad jis yra reikalingas, gal daugiau padykęs už kitus, bet vis tiek reikalingas. 

Per 54  pedagoginio darbo metų buvo visko. Teko spręsti įvairius konfliktus net tik tarp mokinių, tarp mokinių ir mokytojų, bet ir tarp tėvų ir vaikų. Ir ašarų buvo, ir juoko, ir susitaikymo apsikabinimų.

– Ką galėtumėte pasakyti apie niekaip nesibaigiančią švietimo sistemos reformą?

– Labai blogai, kad nėra kuriama tikra lietuviška mokykla, o žiūrima į užsienietiškus modelius ir bandoma pritaikyti Lietuvai.  Švietimo ir mokslo ministerija pradeda vykdyti reformą, o po to pamato, kad ji bloga ir visiškai mums netinka. Ir taip buvo jau ne vieną kartą. Jeigu būtų mokykla kuriama pagal Meilę Lukšienę, kuri sakė, kad „visų pirma ir mažiukas, ir didelis mokykloje  privalo pasijusti  fiziškai ir dvasiškai esąs namie, o ne pakeleivis. Klasė turi būti antrieji namai, geri, jaukūs, kad viešpatautų darna, ne paradiškumas ir fasadiškumas, o darbas. Šis namų jausmas tuomet perauga į Tėvynės jausmą su atitinkamais įsipareigojimais,“  tuomet mes turėtume lietuvišką mokyklą. 

Dabartinė mokyklų perorganizavimo reforma „nuėjo“ tiek, kad gimnazijose gali mokytis visi norintys. Nors mokyklos išgrynintos, į gimnazijas mokytis eina ketvertukininkai ar net mokiniai, turintys specialius poreikius. Tai vadinama teise rinktis, kuri pratęs nesibaigiančią reformą.  Mano nuomone, norint patekti į gimnaziją, turėtų būti nustatytas skiriamasis balas. Gimnazijose turėtų mokytis tik motyvuoti moksleiviai. Tėvai turėtų matyti savo vaikų galimybes, nes neretai būna taip, kad dėl blogų savo atžalų mokymosi rezultatų kaltę suverčia pedagogams.

Kaip pedagogė galiu patarti tėvams,  atkreipti dėmesį į  jų vaiko rašysena ir kaip jis dėsto mintis. Nėra tėvų kontrolės. Vieni jų daug dirba ir neturi laiko kontroliuoti, kitiems tai visai nė motais. Todėl ir atsitinka taip, kad neretai pats vaikas nusprendžia toliau mokytis gimnazijoje, nors jo žinios toli gražu neatitinka gimnazijos lygio.

– Ko palinkėtumėte būsimam A. Baranausko pagrindinės mokyklos direktoriui ir kokia Jūsų mokyklos ateities vizija?

– Palinkėčiau sėkmės nelengvame darbe. Linkiu, kad mokykloje nemažėtų mokinių, kad būsimą vadovą išgirstų kolektyvas, kad padėtų jam. Labai norėčiau, kad mokykla augtų ir tobulėtų, o tam reikia visos mokyklos bendruomenės narių  pastangų. Reikia, kad jie kalbėtų, jog čia mano mokykla ir dėl jos galiu padaryti viską.

Labai tikiuosi, kad daugelis išvykusiųjų sugrįš, kad Anykščiai bus patrauklūs verslui, kad gyvenimas gerės, kad visos esančios mokyklos turės pakankamai moksleivių. Reikia tikėti, o kaip gi kitaip.

Dalina RUPINSKIENĖ

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink