ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:02
NAUJIENOS:

2015-10-01. Menų reikia kaip terapijos

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija”. Šių metų projektas skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis”.

Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas „Gatvės galerija 15“. Čia eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Šiais metais surengtoje šeštoje parodoje eksponuojami anykštėnės Astos Lašiūnienės sukurti keramikos darbai. Pirmosios personalinės parodos surengimo proga spausdiname pasakojimą apie Astą Lašiūnienę.

Visi mokslai sekėsi vienodai

Asta gimė ir užaugo Anykščiuose, fizikos ir matematikos mokytojų šeimoje. Tėvai ir du jaunesni Astos broliai menais ypatingai nesidomėjo. Lankydama vaikų darželį mažoji Astutė labai  mėgo piešti. Ji su spalvotais pieštukais prie stalo galėjo sėdėti ištisas valandas. Suaugusieji manė, kad užaugusi ji taps dailininke. Pomėgis piešti nedingo ir mokantis J.Biliūno vidurinėje mokykloje. Asta lankė dailės būrelį ir chorą, rašė eiles. Ji buvo gabi ne tik menams, vienodai gerai sekėsi lietuvių kalba, matematika ir geometrija. Kai moksleiviui gerai sekasi tik vienas dėstomas dalykas, jis dažniausiai renkasi specialybę,  susijusią su tuo mokslu. Astai vienodai gerai sekėsi visi mokslai. Gal todėl, renkantis specialybę, buvo sunku apsispręsti, kur studijuoti. Supratusi, kad visada mylėjo gyvūnus, Asta nusprendė tapti veterinarijos gydytoja.

Menams nebuvo laiko
Baigusi vidurinę mokyklą ir įstojusi į Buivydiškių technikumą, Asta ėmė mokytis veterinarijos. Visas savo jėgas ir laiką skyrė mokslams. Menams paprasčiausiai nelikdavo laiko. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo didelės reformos. Griuvo kolūkiai. Tuomet veterinarijos gydytojų reikėjo daug  mažiau. Po dviejų studijų metų Asta sužinojo, kad baigusių technikumą diplomai nebus prilyginti vet. gydytojų diplomams, kad  ji negalės savarankiškai verstis veterinarine praktika. Ši žinia nuliūdino ir papiktino daugumą studentų. Asta su tėvais nusprendė,  jog neverta ketverius metus sunkiai mokytis, kad vėliau galėtum dirbti tik laborante. Didieji pasikeitimai Lietuvoje palietė ir visą Astos šeimą. Nutraukusi studijas technikume, Asta grįžo į Anykščius. O jos tėvai neteko įprastų savo darbų ir pradėjo dirbti statybose.

Dirbti buvo baisu ir neįdomu
Asta įsidarbino Aknystų globos namuose slauge. Pirmoji darbovietė nedžiugino. Į tarnybą kasdien tekdavo važiuoti beveik po penkiolika kilometrų. Darbe ją nuolat supo neįgalūs žmonės. Jaunai merginai dirbti buvo baisu ir neįdomu. Grįžusią po darbo namo ją pradžiugindavo tik poezija. Tuo gyvenimo laikotarpiu Asta mėgavosi poezijos kūryba. Nuo pat vaikystės rašydama eilėraščius mergina vis tobulėjo, jos eilėraščių sąsiuvinis darėsi vis storesnis. Eilės tapo brandesnės, prasmingesnės. Tuo romantišku gyvenimo laikotarpiu Asta susipažino su būsimu vyru, jų santykiai vis stiprėjo. Nuotaiką gadino tik nemėgiamas darbas. Asta ištekėjo ir metė, jos manymu, baisų darbą. Tuo metu jai atrodė, kad lengviau būtų sunkiai dirbti statybose, nei būti  slauge. Sukūrus šeimą, prasidėjo kasdienybės rutina.

Fotografavo augančius vaikus
Astai ištekėjus, po metų gimė pirmasis sūnus, dar po metų – antrasis. Šiuo metu menininkė yra trijų suaugusių sūnų motina. Ji savo dvidešimties metų vaikų auginimo etapą prisimena kaip rutiną: darbas – namai – vaikai – darbas. Tuo periodu Asta dirbo įvairius darbus: buvo pardavėja, dirbo pas ūkininkus, statybose,  su verslo liudijimais. Kažkuriuo metu Astos gyvenime atsirado fotoaparatas. Jis buvo reikalingas užfiksuoti augančių vaikų portretus. Su fotoaparatu jauna mama mėgo išeiti pasivaikščioti po gamtą. Fotografuodama gamtą įvairiu paros metu, Asta ieškojo ypatingo apšvietimo, nuotaikos. Taip gimė meninės peizažų fotografijos. Spalvotas nuotraukas Asta darydavo ateljė. Geriau pasisekusias įrėmindavo, bet fotografijų parodos nesurengė. Vaikai atimdavo labai daug laiko. Santykiai šeimoje blogėjo. Asta išsiskyrė, vėliau ištekėjo antrąjį kartą. Kūrybai pasišvęsti negalėjo, nes turėjo pasišvęsti šeimai. Fotografavo ir rašė eiles retai. Menai jai buvo reikalingi  kaip terapija.

Gelbsti poezija
Bet kokiu, net ir pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu kūrybingą Astą gelbsti poezija. Rašydama eiles ji svajoja, nusiramina. Menininkės gyvenime visai neseniai atsirado ir keramika. Keramika jai visada patiko, bet pati nebandydavo lipdyti. Ji mėgo palaikyti rankose gražius molio dirbinius, pajausti jų proporcijas. Kartą Anykščių miesto šventėje ji vaikščiojo po tautodailininkų mugę ir susipažino su keramike iš Panevėžio Renata Imbrasiene. Renata Inkūnuose turi keramikos dirbtuves, kuriose rengia suaugusiųjų keramikos stovyklas. Šioje stovykloje dalyvavo ir Asta. Ten ji išmoko senosios Baltų keramikos paslapčių ir raugo keramikos technikos. Stovykloje visi jos dalyviai lipdė puodus. Astai kažkodėl puodams vis „išaugdavo” kojos. Gal čia jaučiasi veterinarijos mokslų įtaka, o gal vaikystės noras glostyti gyvūnus? Astos keramikos dirbiniuose vyrauja gyvūniniai  motyvai. Ji lipdo šunis, kates, žiurkes, jaučius, arklius, paukščius. Tik kartais nulipdo kokį puodą ar žmogaus figūrėlę. Astos meilė gyvūnams jaučiasi ne tik apžiūrėjus jos parodą. Ji namuose augina penkias kates, kurias priklydusias priglaudė, išgydė ir jomis rūpinasi.

„Žvėrynas” vis didėja
Antrus metus keramika besidominčios Astos namuose be naminių gyvūnų atsiranda vis daugiau molinių gyvūnų figūrėlių. Jos „žvėrynas” vis didėja. Žmonės giria Astos dirbinius. Tik neseniai „užsidegusi” keramika,  ji labai produktyviai dirba. Molį parsisiunčia iš Panevėžio pasiuntinių paštu. Jai dabar labai patinka pilkasis Kuršėnų molis, kuris išdegęs tampa gelsvos spalvos. Savo molio gaminius Asta išdega Anykščių menų inkubatoriaus dirbtuvėlėse. Ten ir galima įsigyti jos dirbinių. Savarankiškai prekiauti mugėse menininkė dar nedrįsta. Gal kada su drauge, kolege ir mokytoja Renata kartu važiuos į muges, kad dviese būtų drąsiau.

Kukli menininkė yra  parašiusi per šimtą eilėraščių, bet niekur savo kūrybos nespausdinusi. Ji sukūrusi daug meninių fotografijų, bet nesurengusi peizažų parodos. Asta mėgaujasi keramikos dirbinių kūrimu. Ji dar nėra dalyvavusi kolektyvinėje Anykščių krašto tautodailininkų parodoje. Surengusi pirmąją personalinę keramikos dirbinių parodą „Gatvės galerijoje”, menininkė prasitarė,  kad sieks tapti sertifikuota tautodailininke.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink