ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 22:11
NAUJIENOS:

2013-11-22. Ar visi, kurie ruošiasi karui, nori taikos?

Visai šalia Lietuvos šių metų rugsėjo mėnesį vyko karinės pratybos „Zapad 2013”, kuriose savo pasirengimą išbandė Rusijos ir Baltarusijos kariškiai. Pratybos vyko Rusijos ir Baltarusijos teritorijose, įskaitant ir Karaliaučiaus kraštą. Manevruose dalyvavo apie 60 lėktuvų, 250 kovinės technikos vienetų ir apie 12 tūkstančių kariškių.


Neužilgo ir mūsiškiai pažvangino ginklais. Lapkričio 9 dieną baigėsi Baltijos šalių regione ir Lenkijoje vykusios tarptautinės NATO pratybos „Tvirtas džiazas 2013”. Manevruose dalyvavo daugiau nei 6 tūkst. karių ir civilių iš 28 NATO šalių ir trijų šalių partnerių – Švedijos, Suomijos ir Ukrainos. Lietuva šioms pratyboms skyrė daugiau nei 300 karių, kurie buvo dislokuoti Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Norvegijoje.


Gaminti ginklus – pelninga
Ginklų gamyba ir prekyba yra šio amžiaus skaudulys, mažinantis galimybes taikiai susitarti. Didesnės ir galingesnės šalys, turinčios karo pramonę, iš to pelnosi.
Portalas www.geopolitika.lt paskelbė duomenis, kad pernai pasaulio šalių karinės išlaidos siekė 1,6 trilijono dolerių. Dėl augančių konfliktų ekonomikos išlaidos taip pat didėjo ir sudarė 8,2 trilijono dolerių. Greta to neregėtus mastus ginkluotės prekyboje įgavo korupcija: ginklų rinkoje apie 40 proc. visų piniginių pervedimų sudaro nelegalios transakcijos. Uoliausiai ginkluojasi Jungtinės Valstijos: jų karinės išlaidos siekia 43 proc. viso pasaulio šalių karinių lėšų. Nuo jų gerokai atsilieka Kinija (7 proc.), Prancūzija, Didžioji Britanija ir Rusija (po 4 proc.).


Ginklų prekybos srityje taip pat pirmauja JAV: 2010 m. jos dalis ginklų eksporte sudarė 30 proc., o svarbiausi Pentagono klientai – Pietų Korėja, Australija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Amerika savo ginklus parduoda 75 pasaulio valstybėms. Nedaug atsilieka ir Rusija: jos ginkluotės eksporto dalis siekia 23 proc., daugiausia parduodama Indijai ir Kinijai. Tai antras jos pajamų šaltinis po energetinių išteklių pardavimo. 


Jei pažiūrėsime į regionus, pernai net 6 proc. ginklavimosi išlaidos išaugo Pietų Amerikoje, o Afrikoje – 5 procentais, Azijos šalyse – 1,5 procento.


Dažniausiai kariaujama svetur
Kai pagaminama labai daug ginklų, juos reikia sugadinti, kad būtų galima gaminti naujus. Tik baigėsi ginklų gadinimas Afganistane, iš karto prasidėjo Sirijoje, bręsta neramumai Egipte. Tų šalių niekas neužpuolė, jų gyventojai nesugeba politinėmis priemonėmis taikiai išspręsti ginčų, griebiasi ginklų. O tada dažniausias scenarijus, kad galimai vieną pusę ginklais aprūpina Rusija, o kitą – Amerika. Abi uždirba iš žmonių karingumo. O tas karingumas galimai ir pakurstomas, kad tik išleistų pinigus ginkluotei. Ne bėda, jei pinigų ir neturės, valstybės, ginklų pardavėjos, pačios paskolins lėšų. Jūs tik kariaukit. 


Gal būtų visai įdomu, jei valstybės bandydamos, kurios karinė technika geresnė, surengtų dvikovas negyvenamose teritorijose. Tarkim, kad negyvenamoje sausumos, vandenyno, ar oro erdvėje imtų grumtis nepilotuojamais karo žaisliukais. Kuri šalis daugiau sudaužytų priešininkų geležinių karo žaislų, ta ir būtų nugalėtoja. Po kelių metų galėtų pasigaminti naujų geležėlių ir paskelbti revanšą. Jei žmonės nežūtų, būtų nekalta pramoga.


Deja, kariauja dažniausiai vyras prieš vyrą ir tankiai apgyvendintose teritorijose. Sugriaunami ištisi miestai, susprogdinami keliai, geležinkeliai, tiltai. Suniokojami miškai, pasėliai, upės, ežerai. Patiriami milžiniški žmonių ir materialiniai nuostoliai. Po karo dar daug metų tenka viską atstatyti iki prieškarinės būklės.

Viskas, kaip po karo


Neseniai Filipinus nusiaubė uraganas. Per taifūną vienoje Filipinų saloje galėjo žūti 10 tūkstančių žmonių. Sugriauti namai, nutraukti laidai, nėra elektros, geriamojo vandens. Žodžiu, vaizdas – kaip po karo.


Pabandykime įsivaizduoti, jei tokia situacija būtų Lietuvoje. Neduok Dieve, kas nors pradėtų karo veiksmus. Gyvenamųjų rajonų miestuose gal ir nesprogdintų. Nors sprogdinant pramonės, karinius ar energetinius objektus, bombos dažnai „paklysta” ir apie kilometrą nuo taikinio, tad gali pataikyti ir į gyvenamuosius namus. Tarkime, jei sutriktų elektros energijos tiekimas. Mūsų gyvenimas šiandien tiek priklausomas nuo elektros, kad be jos nemokėtume gyventi. 


Skaitytojams siūlau pabandyti įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų be elektros. Miestų ir daugiaaukščių namų gyventojai patirtų didžiausias problemas. Neveiktų kompiuteriai, televizija, sutriktų naujienų perdavimas. Neveiktų vandens siurbliai, butuose nebūtų geriamojo vandens. Sutriktų butų šildymas, neveiktų šaldytuvai. Darbovietėse neveiktų kompiuteriai, tad darbas daug kur būtų nutrauktas. Degalinėse neveiktų kuro siurbliai, kasos aparatai. Sustotų transportas. Neveiktų bankomatai, parduotuvėse kasos aparatai, šaldytuvai. Per kelias dienas prasidėtų panika, plėšikavimai ir riaušės dėl maisto. Galite pabandyti įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis reiktų išgyventi. Kaimų ir vienkiemių gyventojai turėtų didesnes galimybes išgyventi. Jie laiko gyvulius, turi daržovių, peržiemotų ir be elektros. Kitiems būtų labai prastai.


Kol Lietuva energetiškai priklausoma nuo kitų valstybių, energetinę blokadą galime patirti ir ne karo metu. Todėl labai svarbu  jungtis ne tik su Rytų kaimynais, bet ir su Vakarų. Galime pasvarstyti, ar reikia Lietuvai vystyti skalūnų dujų projektą, elektros jungtis su Švedija, ar turime siekti energetinės nepriklausomybės.
Pagalvokime, ar senovės romėnų posakis „Nori taikos, ruoškis karui” tinka šiandieninei Lietuvai? 


Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink