ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:36
NAUJIENOS:

2015-12-29. Apie audėją ir kalėdinius stebuklus

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija”. Šių metų projektas „Gatvės galerija 15“ skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai.

Šiais metais surengta paskutinė parodų ciklo „Gatvės galerija 15“ paroda. Aštuntojoje šiais metais parodoje eksponuojami audėjos Jolitos Trainytės sukurti tekstilės darbai. Pirmosios personalinės parodos surengimo proga spausdiname pasakojimą apie Jolitą Trainytę.

Įgijo audimo technologo specialybę.


Kukli menininkė gimė ir užaugo Panevėžyje. Nei jos tėvai, nei dvi seserys menais ypatingai nesidomėjo. Mama labai gražiai piešdavo. Mažoji Jolita žavėjosi mamos piešiniais, bet pati taip gražiai nenupiešdavo. Besimokydama Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje Jolita dailės būrelio nelankė. Jai labiau sekėsi humanitariniai mokslai ir labai patiko gamybinis mokymas. Tuo metu visi mokiniai turėjo praeiti gamybinio mokymo kursą. Panevėžio tarpmokykliniame gamybinio mokymo kombinate Jolita pusę metų mokėsi siuvimo ir pusę metų audimo paslapčių. Jos mokytoju buvo audėjas Vacys Kulšinskas. Šviesios atminties audėjas buvo puikus pedagogas ir „uždegė“ jauną merginą audimu. Šis pomėgis ją lydi visą gyvenimą. Baigusi Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą mergina nė neabejodama pasirinko tekstilės technologo kelią. Ji įstojo į Panevėžio kolegiją ir per tris metus įgijo taip trokštą audimo technologo specialybę.

Mokėsi taikomosios dailės

Pagal įgytą specialybę Jolita įsidarbino vienoje iš Panevėžio siuvyklų, kur metus ar pusantrų siuvo trikotažo gaminius. Kasdien vienodas darbas buvo nuobodus. Supratusi, kad nori kurti ir gaminti vienetinius gaminius, Jolita sumanė mokytis dailės. Audimo specialybė buvo tik Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Stojamuosiuose egzaminuose buvo ir piešimas. Jolita piešusi buvo tik vidurinėje mokykloje, tad šio egzamino labai bijojo, bet jai pavyko įstoti. Besimokydama taikomosios dailės technikume ji piešti išmoko labai neblogai. Ten mokytis Jolitai labai patiko, bet po metų teko nutraukti studijas. Kai susirgo mama, o tėčiui reikėjo operuotis akis, labai reikėjo pagalbos tėvų ūkyje. Abi seserys buvo išvažiavę iš namų studijuoti, o Jolita specialybę jau turėjo. Taikomosios dailės technikume neakivaizdinio skyriaus nebuvo, tad Jolitai teko nutraukti studijas ir grįžti namo.

Tarp tekstilės ir daržininkystės
Grįžusi į Panevėžį, Jolita padėjo mamai ūkyje ir įsidarbino greta namų esančiuose Dembavos šiltnamiuose daržininke. Dirbdama su augalais mergina neužmiršo ir tekstilės. Ji namuose siuvinėjo kryželiu, nėrė vašeliu, gamino ir kitus tekstilės kūrinėlius. Darbas šiltnamiuose nebuvo pats švariausias, tad pasitaikius progai, Jolita išėjo dirbti į tekstilės įmonę narstytoja – siuvėja. Ten išdirbo dvylika metų. Užėjo krizės metas. Įmonė pradėjo nemokėti atlyginimų. Tuo metu tėvai tapo per seni ūkininkauti, jie pardavė savo ūkį ir nusipirko namus Anykščių rajone, Raguvėlėje. Jolita pradėjo ieškotis darbo Anykščių rajone. Ji rado pasiūlymą dirbti A. Juškos įmonėje šalia Anykščių. Darbas šiltnamiuose merginai buvo pažįstamas, tad ji drąsiai pradėjo dirbti A. Juškos ūkyje. Gyventi persikėlė pas tėvus į Raguvėlę.

Tikrasis pašaukimas – audimas
Dirbant šiltnamiuose Jolitai labai trūko audimo. Austi Jolitai patinka nuo jaunystės, tad ji vis ieškojo galimybės tai daryti profesionaliai, kol pasitaikė tokia galimybė. Pernai prieš Kalėdas jai likimas padovanojo galimybę austi. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio–Žukausko memorialiniame muziejuje, Niūronyse veikiančiame amatų centre, Jolita pradėjo mokytis audimo paslapčių pas tituluotą anykščių krašto tautodailininkę Dalią Bernotaitę-Janušienę. Jolitos mokytoja merginai yra didelis autoritetas. Ji yra respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas” laureate – pelnė pirmąją vietą tarp Panevėžio krašto tautodailininkų (2008 ir 2013 m.). 2014 metais jai skirta Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija. Savaitgaliais lankydama audimo pamokas Niūronyse pas tokią tituluotą mokytoją, Jolita labai džiaugėsi ir didžiavosi. Kalėdos – stebuklų metas. Šiais metais prieš Kalėdas Jolita surengė pirmąją savo personalinę parodą. „Gatvės galerijoje“ eksponuojami menininkės tekstilės dirbiniai, sukurti Kalėdų tema. Šioje parodoje audinių nėra daug, tik dvi lovatiesės ir keli rankšluosčiai, nes Jolita „rimčiau“ audžia tik metus: nuo Kalėdų iki Kalėdų.

Savo ateitį sieja su audimu
Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio–Žukausko memorialiniame muziejuje, Niūronyse veikiančiame amatų centre įvyko pasikeitimų. Vienai audėjai išėjus iš darbo, jos vietą pasiūlė užimti Jolitai. Jauna menininkė su džiaugsmu sutiko šį pasiūlymą. Pagaliau jos pomėgis tapo darbu ir pragyvenimo šaltiniu. Dirbdama amatų centre, audėja Jolita yra patenkinta ir su šiuo darbu sieja savo ateitį. Ji tobulina savo profesinius įgūdžius ir teorines žinias - siekia aukštojo mokslo diplomo. Šiais metais mergina įstojo į Kauno technologijos universitetą, tekstilės inžinerijos specialybę. Daug dalykų, kuriuos ji buvo studijavusi Panevėžio kolegijoje, universitetas užskaitė, tad mokslus iš karto pradėjo nuo ketvirtojo kurso. Po metų turėtų gauti aukštojo mokslo diplomą. Jaunystės svajonės po truputį pildosi.

Šis puikus pavyzdys dar kartą patvirtina amžiną tiesą: „Jei žmogus tiki ir siekia savo tikslo, kalėdiniai stebuklai įvyksta“.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink