ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. birželio 25 d. penktadienis - 4:31
NAUJIENOS:

2016-04-29. Ištikimybe duotybei kurti spinduliuojantys darbai

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija 16“, skirtą Vietos bendruomenių metams. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono tautodailę. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Šį kartą prisilieskime prie tautodailininkės tekstilininkės Giedrės Tarabildaitės – Cimbalistienės kūrybinės kelionės.

– Žvelgiant į kūrinius, kyla natūralus klausimas: „Iš kur noras kurti?“

– Polėkis kurti – tai duotybė iš tėvelio, medžio drožėjo Liudo Tarabildos giminės. Buvimas šalia kuriančio žmogaus, nuo mažens stebėjimas itin kruopštaus darbo su aštriu peiliuku bei miklių pirštų judesių žymės medienos ruošinyje, man darė įspūdį. Tėvelio dirbtuvėse – klėtyje praleisdavau daug laiko. Žinoma, ir pati bandžiau drožti. Tėvelis neprieštaravo mano ekperimentams net tada, kai įsipjoviau pirštą. Pamatęs jis pajuokavo, jog pasikrikštijau meistru ir padėjo man gaminti lovytę lėlei. Tėvelio daryti mediniai žaislai – buratinas, kiškis, spinta lėlėms man brangūs iki šiol.

Paauglystėje tėvai mane skatino imtis rankdarbių kūrimo. Mama buvo siuvėja, tačiau šis amatas manęs netraukė. Su didele kantrybe mama sėdo mokyti mane megzti virbalais. Visko buvo: ir ašarų, ir juoko. Kai susierzindavau, jog nesiseka perprasti vienos ar kitos gudrybės, po kambarį skraidydavo virbalai. Tačiau mama liepdavo susirinkti juos, bandyti megzti dar ir dar kartą. Pirmieji mano darbai buvo suknelės ir sijonai lėlėms, piniginės ir kitokie menkniekiai. Paskui prasidėjo kabliuku nertos servetėlės, atsirado siuvinėjimo įgūdžiai.

Baigusi Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, išvažiavau į Vilnių mokytis, kad įgyčiau pašto operatorės kvalifikaciją, tačiau po metų nusprendžiau, kad to man nereikia. Svajojau apie pedagoginį, pavyzdžiui, darbų mokytojos išsilavinimą, bet laikas su rankdarbiais rankose buvo mielesnis už mokslus.

Manau, kad viską lėmė ištikimybė duotybei kurti ir tikėjimas svajone, kad tautodailės meistrų darbai gali būti ne tik jų būties prasmės atspindys, tačiau ir socialinės gerovės pagrindas. Kol kas taip nėra, bet ką gali žinoti...  Už toleranciją mano kūrybiniams polėkiams  esu dėkinga savo šeimai. Esu ir knygų bičiulė. Visada knyga turi būti šalia, kaip ir mezginys rankose žiūrint televizorių. 

Tėvelio drožinyje „Anykščių šilelis” matomus ežiukus  aš tapatinu su siuvinėjimu kryžiuku, kur dirbama milimetro tikslumu. Turiu ir pradėtų, tačiau nebaigtų darbų, kuriuos tenka atidėti, nes tiesiog išsikvėpi proceso eigoje. Įkvėpimas kitam darbui ateina su tokia banga, kurio kitaip nei jį įgyvendinant, nenumalšinsi.
„Giedrute, nepaleisk virbalų iš rankų visa gyvenimą…” – šį tėvelio palinkėjimą, o tuo pačiu ir  prašymą nešiojuosi širdyje, su juo ir gyvenu. Branginu ir tėvelio kūrybinį palikimą, dėka kurio jo atminimas gyvas ir kitų širdyse.

Paslaptimi ir tikrove galiu vadinti tai, kad jei man pritrūksta žodžių ar reikia šią sekundę priimti sprendimą įveikti, regis, neįmanomą užduotį, padeda tai, kuo labiausiai tikiu. „Tėveli, būk geras, padėk man”,– prašau ir sulaukiu reikiamos minties bei jėgų žengti taip, kaip dera.

– Ar vertinami šiandien rankų darbo tekstilės darbai?

– Kiekvienas rankų darbo tekstilės gaminys yra unikalus savo istorija, kurią sukuria kūrybinio proceso aplinkybės ir nuotaikos. Pavyzdžiui, mezgant riešines galvoju apie tą žmogų, kuriam jos bus skirtos, ir sudedu pačias šviesiausias mintis iš mūsų pažinties akimirkų.

Darbai, sukurti parodoms, sugula į skrynią ir gyvena savo gyvenimą. Kas žino, gal kada nors jie bus brangūs ne tik man.
– Anykščiuose kasmet dalyvaujate mugėse drauge su kitais Anykščių krašto tautodailininkais. Ar esate kada nors dalyvavusi Kaziuko mugėje?

– Pernai pirmą kartą dalyvavau Kaziuko mugėje Vilniuje. Pirkėjams siūliau megztas šlepetes ir kitus darbus, bet mugės lankytojai jų nepirko taip, kaip aš norėjau. Tačiau turėjau pakankamai laiko pasižvalgyti, ką yra sukūrusios kitos tekstilininkės bei kitų kūrybos žanrų meistrai, mezgiau būtent tą lininę staltiesę, kurią šiais metais matė Anykščių tautodailininkų parodos lankytojai.  

– Kaip tapote Lietuvos  tautodailininkų sąjungos nare?

– Anykščių krašto tautodailininkų parodoje pirmą kartą sudalyvavau 1993 m. Tada Anykščių kultūros centre vykusioje parodoje buvo eksponuojama vašeliu nerta  servetėlė. Pamenu, tuomet piešimo ir darbų mokytojas Stasys Steponėnas pamokos metu visą klasę pakvietė aplankyti  tą parodą. Joje klasiokus nustebino mano polėkis rankdarbiams. Nuo to laiko kasmet dalyvauju jose.

Gimus pirmai dukrai, mezgimas traukė kaip kažkoks magnetas. Rankdarbiams laiko randu nuolat, nes tai man tarsi terapija, penas sielai, buvimas su savimi. Antroji dukra taip pat leisdavo megzti. Paaugusi ir matydama mane su mezginiu rankose, imdavo siūlus į rankas ir imituodama judesius, sakydavo: „Ir aš mezgu”.

1995 m. dalyvavau grupinėje Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto parodoje. Joje buvo eksponuojamas kūrinys, kuris  dabar puikuojasi Anykščių menininkų asociacijos projekte – parodoje „Gatvės galerija 16“. Tai drobės ir mezgimo elementų  junginys. 1995 m. tapau Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. 1996 m. buvo surengta personalinė mano darbų paroda Anykščių bibliotekoje. 2015 m. grupinėje Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto parodoje buvo eksponuojamas  mano mezginys – spalvotas užklotas. O kiek kūrybinių sumanymų galvoje ir eskizų popieriuje turiu!  Kažin ar bus įmanoma viską išpildyti.

– Ar pasiilgstate kūrybiškų žmonių bendrijos?

– Kiekvieną pavasarį laukiu Panevėžio krašto tautodailės  parodos uždarymo. Visada smagu pabūti bendraminčių būryje, pamatyti jų darbus, pasidalinti mintimis. Paroda suvienija ir verčia susimąstyti apie tai, ką aš galėčiau padaryti unikalaus ir savito.

Šiais metais Lietuvos tautodailininkų sąjunga mini 50-ies metų jubiliejų. Jubiliejinės Panevėžio krašto  tautodailininkų parodos uždarymas vyks gegužės 14 d. Panevėžyje. Profesionaliausi  kūriniai bus atrinkti ir keliaus į jubiliejinę Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-čio minėjimo parodą Vilniuje.

O dabar džiaugiuosi  vykstančia personalinė mano darbų paroda Anykščiuose „Gatvės galerija 16“. Už galimybę prisilieti prie jų (eksponatai rankomis neliečiami) anykštėnams  bei miesto svečiams esu dėkinga Anykščių menininkų asociacijos prezidentui Žilvinui Pranui Smalskui. Tikiuosi, kad šis projektas skatina mūsų krašto jaunimą puoselėti liaudies meno kūrybos tradicijas šiuolaikiniame pasaulyje.  

Ramunė ŠALTENIENĖ

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink