ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 12 d. trečiadienis - 4:13
NAUJIENOS:

2016-05-20. Apie gulbės pieną ir beržinę košę

Gegužės 15-oji – Šeimos diena. Jungtinių Tautų organizacijos sprendimu ji minima nuo 1994 metų.  Simboliška, kad ji įsiterpusi tarp dviejų plačiai minimų švenčių - Motinos  ir Tėvo dienos. Šeima – didžiausia vertybė, valstybės ir visuomenės pagrindas. Šeima – dažniausiai apibrėžiame, kaip giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai bei kiti giminaičiai. Šeima prisimenama įvairių švenčių, projektų, programų metu, kitu laiku niekas nesirūpina, niekam neįdomu, kad normalūs santykiai šeimoje tapo reti, kad vaikai dažniausiai auginami nepilnose šeimose. Teko matyti, kuomet ūkininkai kaime pasiima globoti du ar tris vaikus tam, kad gautų valstybės paramą, nes tai vos ne vienintelis šeimos grynųjų pinigų šaltinis. Lietuvoje šiuo metu veikia per 90 vaikų globos namų, kuriuose gyvena beveik 4 000 vaikų. Dalį tėvų globos netekusių vaikų imasi globoti giminaičiai. Kita dalis globojami šeimynose, kuriose auga nuo 6 iki 12 vaikų.

Simona ir Nerijus Tubiai, gyvenantys netoli Ažuožerių, augina penkiolika vaikų. Šiuo metu, kuomet, kaip rodo statistika, kas trečią šeimą sudaro du žmonės, toks  jaunų žmonių ryžtas kelia nusistebėjimą ir didelę pagarbą. 

– Kaip jūs pasiryžote tokiam sunkiam ir atsakingam žingsniui? Gal patys augote gausiose šeimose? - kalbamės su Simona ir Nerijumi.


– Aš esu iš Druskininkų. Šeimoje augome trys seserys, –  pasakojo Simona. – Visada labai mėgau bendrauti su vaikais. Dar besimokydama mokykloje, vasarą dirbdavau darželyje. Vėliau įstojau į Vilniaus aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Baigiau pradinio ugdymo pedagogiką.

– Mama dirbo Ažuožerių aštuonmetėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, – žmoną papildydamas pasakojo Nerijus. – Kuomet mokyklą pertvarkė į pradinę, mama buvo šios mokyklos direktorė. Vėliau, likusiose laisvose Ažuožerių pagrindinės mokyklos patalpose, mamos iniciatyva buvo  įsteigti vaikų globos namai, kuriuose tuomet augo apie 15 vaikų. Anykščių rajono savivaldybei likvidavus šią globos įstaigą, mama tapo Nijolės Tubienės šeimynos motina ir globojo iki 10 vaikų. Taip, kad nuo mažens esu pripratęs būti dideliame vaikų būryje. Išeidama į pensiją, mama įkalbėjo mene tęsti tradiciją ir tapti daugiavaikiu tėčiu.

– Kaip atsitiko, kad gyvenimą Dzūkijos pušynuose iškeitėte į būrį vaikų  ir Ažuožerių sodus? - klausiame Simonos.

– Susipažinome besimokydami. Nerijus studijavo dailės specialybę. Kadangi myliu vaikus, o Nerijus pasiūlė iš karto visą jų pulką, tai ir susigundžiau, – juokėsi Simona.

– Mums sunku įsivaizduoti, kaip prabėga diena tokioje gausioje šeimoje. Maisto gaminimas tokiam būriui vaikų, ruoša, parduotuvės. Ar nepavargstate?

– Namuose nėra pasidalinimo vyriškais ir moteriškais darbais. Tiesa, išimtis popierių ir dokumentų tvarkymas. Nieko tame neišmanau. Tai Simonos rūpestis, – pasakoja Nerijus. –  Simona – pelėda, aš esu vyturys, tad keliuosi pusę šešių ir pirmiausia apeinu ūkį. Ruošiu pusryčius. Valgome labai įvairiai. Kiaušinienė, dešrelės,  sausi pusryčiai. Sumuštinius vaikai pasidaro patys.  Paprastai viską iš vakaro aptariame. Visi pavalgo ir išskuba kas kur. Aš mažiausią globotinį vežu į darželį, tad dalis vaikų į mokyklą važiuoja su manimi. Kiti važiuoja geltonu mokykliniu autobusiuku. Visus išleidžiu ir važiuoju į parduotuves. Tenka pasiblaškyti po miestą beieškant ir pigesnių, ir geresnių produktų. Kasdieninis produktų rinkinys prasideda penkiais šešiais batonais, penkiais kepalais duonos. Kartais pirkiniai telpa į du, o  kartais į penkis ar šešis krepšius. Grįžus reikia ruošti pietus. Tiesa, maistą gaminame tas, kuris tuo metu laisvesnis.

– Gyvenate kaime. Atvažiavę pastebėjome šiltnamį. Gal apsirūpinate savomis daržovėmis?

– Kiek užsiauginame daržovių, jų nepakanka, tačiau drauge su vaikais jas auginame ir ruošiame žiemai, – toliau pasakoja Simona. – Kiaušinių vasarą neperkame, pakanka kiek prideda savos vištos. Auginame keletą veršelių, pulką ančių.

– Ūkis, namai, šeima. Nejau viską pajėgiate dviese susitvarkyti?

– Dviese tai tikrai vargu ar įstengtume. Turime dar vieną darbuotoją, kuri padeda tvarkytis. Na ir, be abejo, visi vaikai prisideda prie darbų. Kadangi vaikai skirtingo amžiaus, tai didesni rūpinasi mažesniais. Per pietus kiekvienas budi pagal grafiką. Vienas mūsų globotinių mėgsta gaminti ir pabaigęs mokyklą žada mokytis virėjo profesijos. Kartu dirbame darže, šiltnamyje, šeriame gyvulius, prižiūrime ūkį, – kasdienių darbų grafiką dėsto Nerijus.

– Kiek šiandien turite globotinių ir kaip jie pas jus patenka?

– Šiai dienai turime šešis nuolatinius globotinius ir aštuonis laikinus. Šešiolikta – mūsų dukra, – rimtu veidu aiškina Simona. – Laikini globotiniai, tai vaikai, kurių tėvų bylos dar yra teisme. Tėvai alkoholikai, kurie gydosi ir tikrai nori patys auginti vaikus, po kurio laiko juos pasiima iš mūsų. Dažni tėvai po teismų sprendimo dėl teisių auginti vaikus ir toliau girtauja nusprendę, kad pas mus vaikui geriau. Tuomet šie tampa nuolatiniais mūsų gyventojais. Globotinių skaičius nėra pastovus, nes neretai iš girtaujančių tėvų paimtus vaikus tik keletui dienų atveža pas mus.

– Ar sunkiai prisitaiko naujai atvykę?

– Ir ko tik nebūna, – atsidūsta Simona. - Yra buvę, kad  atvežtas pas mus vaikas bijo vandens, nes nėra matęs ir net nežino, kas tai yra praustis duše. Yra buvę mažiukų, kurie net nežino, kad apskritai reikia praustis. Buvo atvežę vaikų, kurių nagučiai įaugę į pirštukus. Visokių kuriozinių situacijų yra buvę, kartais net sveiku protu nesuvokiamų...

– Ar yra jūsų globotinių jau gyvenančių savarankiškai? Kaip klostosi santykiai su jais?

– Vienas vaikinas Vilniaus universitete studijuoja geografiją. Per atostogas dažniau būna pas mus, nei pas brolį. Kitas mokosi Alantoje. Taip pat atvažiuoja. Dar vienas išvyko dirbti į Daniją. Džiugu, kad baigę mokyklą, sulaukę aštuoniolikos, nuolat aplanko ir dalinasi rūpesčiais, tariasi įvairiais gyvenimo klausimais. Tada labai ryškiai pajunti, kad visi esame vienos šeimos nariai.

– Šiandien žmonės skundžiasi didelėmis kainomis. Nemaža šeimų, turinčių 2–3 vaikus, verčiasi labai sunkiai. Jūsų namuose ne taip seniai darytas remontas, kuris reikalauja nemažų pinigų. Papasakokite apie šeimynos finansinę būklę.

– Remonto patalpoms labai reikėjo. Buvo išpuvę grindys, kiauri langai. Buvo devyni pečiai, kuriuos žiemą kasdien kūrendavau, tačiau rytais kambariuose kartais būdavo vos aštuoni laipsniai. Norėjome imti paskolą remontui, bet bankai nedavė. Tiesa, dėl to šiandien tik džiaugiamės, nes nežinia, kaip būtų  tekę verstis, – prisimena Nerijus. – Visi pastatai priklauso savivaldybei, o mes tik naudojamės pagal panaudos sutartį, Kreipėmės pagalbos į rajono vadovus. Tuometinė Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Veneta Veršulytė labai padėjo. Tai jos iniciatyva savivaldybės lėšomis atremontavome pastato vidų.

Kiekvieno vaiko išlaikymui valstybė skiria apie 304 € per mėnesį. Iš jų pusė skirta tiesiogiai vaiko poreikiams – maitinimui, drabužiams ir t.t. Likusi pusė – bendroms šeimos reikmėms. Mes, tėvai, gauname šeimos dalyvio išlaikymo pajamas, kurios tiesiogiai priklauso nuo vaikų skaičiaus. Šiuo metu tai sudaro apie keturis šimtus eurų, - paaiškino šeimos finansininkė Simona. – Aišku, pinigų niekada nebūna per daug. Nesiskundžiame, tačiau kaip ir visi, skaičiuojame ir taupome. Kuomet autobusiuką pirkome, teko iš tėvų skolintis. Vaikai taip pat nėra nuskriausti, lanko būrelius, kasmet išvažiuojame atostogauti, tikrai valgo ne vien akcijinius produktus.

- Vaikams trūksta tik gulbės pieno ir beržinės košės... – pusiau juokais, pusiau rimtai apibendrino abiejų pasakojimą Nerijus.

– Šį pavasarį apsilankiusi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose Prezidentė Dalia Grybauskaitė žurnalistams teigė svajojanti, kad Lietuvoje nebūtų globos namų. Ar tai  jūsų nuomone realu?

– Lietuviai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus. Ir mums tenka išgirsti priekaištų, kad gerai gyvename.  Tik, kažkodėl, nedaugelis ryžtasi auginti tokią šeimyną. Asocialių šeimų vaikai turi giminaičius, tačiau ir šie neskuba priglausti atstumtų vaikų. Lietuvoje nėra tvirtos šeimos tradicijų, kaip nacionalinės vertybės sampratos, egzistuojančios kitose pasaulio tautose. Greičiausia Prezidentės svajonė ir liks tik svajone.

Algimantas GUDELIS

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink