ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:21
NAUJIENOS:

2013-12-19. Dai­li­nin­kė ga­le­ri­ją ap­mė­tė gniūž­tė­mis

Anykš­čių me­ni­nin­kų aso­cia­ci­ja įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Gat­vės ga­le­ri­ja”. Šio pro­jek­to tiks­las yra pa­mi­nė­ti Pa­sau­lio anykš­tė­nų me­tus.  Anykš­čių mies­to cen­tre įreng­to­je vit­ri­no­je iki šių me­tų pa­bai­gos bus eks­po­nuo­ja­mi Pa­sau­lio anykš­tė­nų dai­li­nin­kų dar­bai, juos ne­mo­ka­mai ga­lės ap­žiū­rė­ti vi­si pra­ei­viai. Pro­jek­tą re­mia LR kul­tū­ros rė­mi­mo fon­das ir Anykš­čių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

Gruo­džio mė­ne­sį ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­ma ke­ra­mi­kė, Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rė Ra­mū­nė Pranc­ke­vi­čiū­tė.  Ji yra pa­ro­dų, kon­kur­sų ir ple­ne­rų or­ga­ni­za­to­rė, ren­gian­ti res­pub­li­ki­nius Lie­tu­vos me­ni­nės pa­skir­ties ko­le­gi­jų stu­den­tų ple­ne­rus Ni­do­je. Ra­mū­nė yra da­ly­va­vu­si tarp­tau­ti­niuo­se ple­ne­ruo­se Len­ki­jo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je. Sa­vo kū­ri­nius eks­po­nuo­ja gru­pi­nė­se ir per­so­na­li­nė­se pa­ro­do­se.

Ke­ra­mi­kos dar­bų pa­ro­dos ati­da­ry­mo pro­ga kal­bi­na­me dai­li­nin­kę Ra­mū­nę Pranc­ke­vi­čiū­tę.

 

– Ko­kia bu­vo Jū­sų, kaip dai­li­nin­kės, kar­je­ros pra­džia?

 

– Pra­džia bu­vo, kai nu­ė­jau į tuo­me­ti­nį Anykš­čių kul­tū­ros rū­mų dai­lės bū­re­lį. Ta­da bu­vau tre­čio­je ar ket­vir­to­je kla­sė­je. Dar pri­si­me­nu tą kva­pą, tą kla­sę, pri­pil­dy­tą da­žų kva­pais ir la­bai šau­nią va­do­vę Liu­dą Vyš­niaus­kie­nę, po to ji iš­va­žia­vo, re­gis, į Kre­tin­gą). Bai­giau Anykš­čių Jo­no Bi­liū­no vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, stu­di­ja­vau Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, įgi­jau dai­li­nin­kės ke­ra­mi­kės iš­si­la­vi­ni­mą. Šiuo me­tu gy­ve­nu Vil­niu­je. Dir­bu Vil­niaus tech­no­lo­gi­jų ir di­zai­no ko­le­gi­jos Di­zai­no ka­ted­ro­je  dės­ty­to­ja ir Šal­či­nin­kų Sta­nis­la­vo Mo­niuš­kos me­nų mo­kyk­los vy­res­ni­ą­ja dai­lės mo­ky­to­ja. Ne­pa­mirš­tu ir kū­ry­bos.

 – Dir­ba­te ori­gi­na­lia tech­ni­ka. Kaip gims­ta Jū­sų kū­ri­niai?

 – Tech­ni­ka nė­ra ori­gi­na­li. At­li­ki­mas  ori­gi­na­lus. Ačiū už kom­pli­men­tą. Da­bar aš įsi­my­lė­ju­si bal­tą­jį mo­lį ir for­mą. Ga­li­ma pa­juo­kau­ti, kad ku­riu tū­ri­nę gra­fi­ką.

O kaip gims­ta? ...am­ži­nas klau­si­mas, ieš­kau idė­jų ste­bė­da­ma ap­lin­ką, žmo­nių san­ty­kius, kren­tan­čias snai­ges, skai­ty­da­ma kny­gas... vis­kas, kas ma­ne su­pa, ko­kios min­tys šau­na į gal­vą, tai ir pra­trūks­ta to­kia for­ma. O su me­tais su­pran­tu, kad be Aukš­čiau­sio­jo tar­pi­nin­ka­vi­mo bū­tų kur kas sun­kiau...

 – Ar au­ga­li­niais mo­ty­vais pa­vyks­ta per­teik­ti sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį?

– Ma­nau, kad me­ni­nin­kas yra re­zo­nuo­to­jas, ko­kį ma­to pa­sau­lį, to­kį ir per­tei­kia jam bū­din­ga iš­raiš­ka. Šo­kė­jai, mu­zi­kan­tai, ra­šy­to­jai tu­ri sa­vas raiš­kos for­mas. Ir aš ieš­kau tos for­mos, ku­ri yra vi­siš­ko­je tai­ko­je su ma­ni­mi. Jei­gu jau­čiu, kad – ne tai, ieš­kau to­liau, kol su­lau­kiu nu­švi­ti­mo.  Taip ma­no vi­di­nis pa­sau­lis kal­ba­si su iš­ori­niu pa­sau­liu, gau­na pa­lai­mi­ni­mą iš aukš­čiau, ir dėl to at­si­ran­da ma­te­ri­ja. To­kia bū­tų sche­ma. Gal čia at­sa­ky­mas į prieš tai bu­vu­sį klau­si­mą? Tas vi­di­nis pa­sau­lis – ne tik ma­no, kaip kū­rė­jos, bet ir dau­ge­lio ap­lin­ki­nių, ma­ne su­pan­čių as­me­ny­bių. Aš esu re­zo­nuo­to­ja. Ap­lin­ko­je jau­čiu vir­pe­sius ir per­tei­kiu juos mo­ly­je. Tik nuo­šir­dūs kū­ri­niai vir­pa ir skam­ba. Iš kū­ri­nių šis re­zo­nan­sas skver­bia­si į žiū­ro­vą, taip plin­ta gro­žis ir gė­ris.

 – Ke­ra­mi­nės kom­po­zi­ci­jos pri­me­na Jums Anykš­čių kraš­tą?

– Nuo Anykš­čių kraš­to vis­kas ir pra­si­dė­jo, ačiū Die­vui ir tė­vams, kad au­gau nuo­sa­va­me na­me, prie upės kran­to ir po ko­jo­mis bu­vo že­mė. Vi­sa ma­no po­ten­ci­ja ir at­si­ra­do laks­tant Šven­to­sios kran­tais ir miš­kais, mirks­tant van­de­ny, spar­dant la­pus ir ba­las... Šį kraš­tą aš la­bai my­liu.

– Dir­bo­te su stik­lu, me­džiu, teks­ti­le. Ko­dėl sa­vo kū­ry­bai pa­si­rin­ko­te mo­lį?

Mo­lis ma­no bro­lis. Ma­nau, kad me­džia­gos at­ei­na in­tui­ty­viai. Jos dik­tuo­ja sa­vo są­ly­gas, prie jų tu­ri de­rin­tis. Kū­ri­nio idė­ja pa­dik­tuo­ja ir su ko­kia me­džia­ga tu­rė­si rei­ka­lų. O mo­lis nuo­sta­bi me­džia­ga, ir mū­sų kraš­to...

Iš ko­kios ki­tos me­džia­gos kaip iš snie­go ar mo­lio ga­li­ma su­lip­dy­ti gniūž­tę ir sma­giai tėkš­tel­ti į ga­le­ri­jos sie­ną?

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink