ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:58
NAUJIENOS:

2014-01-28. Tarp kardo ir trimito

Praėjusį sekmadienį Anykščių kultūros centro kaimo kapela „Grieža“ šventė savo 15 metų jubiliejų. Ta proga kapela surengė koncertą. Pilnutėlėje kultūros centro salėje žiūrovai pritardami muzikantams plojo ir dainavo. Muzikantams padėjo ir buvę kapelos nariai. Koncerte dainavo Regina Stumburienė, net 6 metus buvusi kapelos nare, o Gabrielė Griauzdaitė dainavo ir grojo kontrabosu. Koncertą savo dainavimu papuošė ir Rimvydas Griauzdė. Renginį sumaniai vedė naujasis AKC režisierius Jonas Buziliauskas. Jis su švelnia humoro doze skaitė Juozo Erlicko ir ankstyvąją Pauliaus Širvio poeziją. Renginį paįvairino AKC kolektyvas „Volungės“, kaimo kapela „Anykšta“, iš Vilniaus atvykusi Grigiškių kaimo kapela „Gryčia“. „Griežą“ jubiliejaus proga sveikino Anykščių rajono meras, Kultūros centro kolektyvai, muzikantų giminės ir draugai. Koncerte dalyvavęs tautinių šokių kolektyvas „Gojus“ kapelą pasveikino eilėmis:
Grieža – tai griežianti panelė.
Jei griežia vyras – griežtis.
Išmokus daug dainų, dainelių
smagu prie meno liestis.
Nuėję 15-kos metų kelią,
Nenuklyskit šunkeliais.
Visą laiką likit griežčiais
ir netapsit runkeliais.
Po koncerto vyko vakaronė, kurios metu pakalbinome kaimo kapelos „Grieža“ vadovą Kęstutį Grigaliūną.

- Kaip atsidūrėte Anykščiuose?


- Gimiau Klaipėdoje, užaugau Panevėžyje. Šeimoje buvome keturi vaikai. Iš jų tik dviese su broliu susidomėjome muzika, nors mano mamos du broliai ir močiutė buvo labai muzikalūs žmonės. Būdamas vaikas domėjausi sportu. Iki 12 metų lankiau fechtavimosi treniruotes. Dažnai pareidavau namo su mėlynėmis nuo kardo smūgių. Vieną kartą, kai po treniruotės grįžau namo visas nusėtas mėlynėmis, mama išbarė trenerį ir nuvedė mane lankyti muzikos mokyklą. Grojau trimitu. Taip prasidėjo mano muzikanto karjera. Vėliau aš Klaipėdos fakultete baigiau Vilniaus konservatoriją, įgijau orkestrinio dirigavimo specialybę. Tuo metu Anykščių kultūros centras ieškojo kaimo kapelos vadovo. Atvykau į Anykščius. Man šis kraštas yra artimas, nes būdamas vaikas vasaromis lankydavausi senelių sodyboje Anykščių rajone, Kiškelių kaime. Šalia tos sodybos teka upelis Grieža. Taip pavadinome ir kaimo kapelą, kurią subūriau tik atvykęs į Anykščius. 


- Kaip surinkote kapelai muzikantus? 
 
Anykščiai ypatingas kraštas, čia daug muzikalių žmonių. Suburti juos buvo nesunku, nes visi troško groti ir dainuoti. Kapeloje nuolat buvo apie 10 narių. Sudėtis kas metai nežymiai keisdavosi. Šiandien „Griežoje“ groja žmonės, turintys skirtingą muzikinį išsilavinimą, nuo konservatorijos iki muzikos mokyklos. Su muzika daugiau ar mažiau susipažinę visi. Mus visus vienija noras groti. Kapeloje atlyginimą gaunu tik aš – vadovas, nors tai nėra mano pagrindinis darbas. Aš esu Anykščių muzikos mokyklos trimito dalyko mokytojas. Profesionali smuikininkė Rūta Dilienė. Dvi kapeloje grojančios akordeonistės Renata Juodelienė ir Regina Gurklienė irgi yra Anykščių muzikos mokyklos pedagogės. Kiti „Griežos“ muzikantai turi su muzika nesusijusius darbus,  o kapeloje leidžia savo laisvalaikį. Šalia manęs trimitu groja Giedrius Bernotas, birbyne – Antanas Baltrimas, kontrabosu – Vytas Šiaučiūnas, mušamaisiais – Balys Vilutis. Kapeloje dainuoja Saulius Janukėnas ir Aušra Bagumirskienė.


Grojame saviveiklinę muziką, bet siekiame profesionalumo. Lietuvos kaimo kapelų repertuarai mažai kuo skiriasi. Dainos apie meilę, gyvenimą, žirgelį, berželį ir t. t. Tokios tematikos kūriniai sužavi žiūrovus savo nuoširdumu, neretai jie kartu dainuoja, linguoja į taktą. Mūsų kapela – nuolatinė Respublikinių dainų švenčių dalyvė. Už šią veiklą „Griežai“ suteikta pirmoji kategorija (tik susikūrę turėjome trečiąją kategoriją). 


Bemaž dešimt kartų esame nusifilmavę LRT televizijos laidoje „Duokim garo”. Vieną kartą kovojome finale ir nenugalėjome, manau, tik todėl, kad Anykščiai mažas miestas. Čia nedaug balsuojančių, nors žmonėms mūsų muzika patinka. Mus nuolat kviečia į Lietuvoje vykstančias kapelų varžytuves, konkursus, šventes. Po vieną ar kelis kartus esame dalyvavę šventėse: Utenoje – „Linksmoji armonika”, čia keletą kartų buvome įvertinti žiūrovų prizu; Dzūkijoje – „Grybų šventėje”; Rokiškyje – „Kaziuko armonika”; Tauragėje, Grigiškėse, Birštone, Kretingoje – “Grok, žemaiti” ir kitur.


Bendradarbiaujame su Anykščių kultūros centro tautinių šokių klubu „Gojus”. Pagal mūsų muziką gojiečiai šoko Lietuvoje ir užsienyje. Kapela „Grieža” su šokių kolektyvu „Gojus” atstovavo Anykščiams festivaliuose ir kultūros renginiuose Čekijoje, Kroatijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje ir kitose Europos šalyse. Šokėjai džiaugiasi, kad pagal mūsų kapelos muziką jiems šokti geriau nei pagal įrašus.


- Ar jus žavi tik „kapelinė” muzika?


- Šalia kapelos esu vadovavęs ir Anykščių KC pučiamųjų orkestrui. Orkestras buvo įkurtas iki man atvykstant į Anykščius. Jam vadovavo Jakovas Pustelnikvas, vėliau Vytautas Žiukas. Atvažiavęs į Anykščius 1998 metais tapau ne tik kapelos, bet ir pučiamųjų orkestro vadovu. Man patinka pučiamųjų instrumentų muzika, gal todėl, kad pats groju trimitu. Stengiausi su orkestru groti visai kitokią muziką nei su kapela, tobulinau repertuarą, siekėm meistriškumo. Per 4 mano vadovavimo orkestrui metus gerokai patobulėjome. 2002 metais mano vadovaujamas pučiamųjų orkestras buvo apdovanotas Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo įsteigto mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų apdovanojimu „Aukso paukštė“. Gaila, bet po 25 metų jubiliejaus orchestras išsiskirstė. Daug orkestre grojusių moksleivių išvyko studijuoti, kai kas dirbti į užsienį. Pagrindinė orkestro iširimo priežastis buvo menkas finansavimas. Instrumentai paseno, naujiems įsigyti nebuvo lėšų. Išsiskirstėm, nes likom muzikantai be instrumentų. 


- Jūs esate įmonės „Rytų Aukštaitijos bigbendas” pirmininkas.


- Visada norėjau groti profesionaliai. Su bendraminčiais „pūtikais“ sukūrėme bigbendą, kurio nariai muzikantai, daugiausia muzikos pedagogai. Norime atsipalaiduoti nuo pedagoginės veiklos ir parodyti savo meistriškumą. Meistriškas grojimas teikia neišpasakytą malonumą. Mūsų bigbende dalyvauja tik pažengę muzikantai iš 6 rytų Aukštaitijos regionų: Anykščių, Molėtų, Utenos, Zarasų, Ignalinos, Visagino. Kolektyve su vokalistais ir mušamaisiais nuolat groja apie 18 žmonių. Mus labai palaiko Utenos savivaldybė. Repetuojame regiono geografiniame centre – Utenos muzikos mokykloje. Suvažiuojame vieną kartą per savaitę, prieš koncertą – po du kartus. Per dvejus mūsų bigbendo veiklos metus jau esame dalyvavę Birštono ir Šiaulių tarptautiniuose festivaliuose. 2013 metais pradėjome švietėjišką veiklą, į savo sąstatą pakviesdami po vieną gabų moksleivį „pūtiką“ iš visų bigbende dalyvaujančių rajonų. Renginys vadinasi „Jazz forumas Utena“. Anykščiuose pučiamųjų tradicijos pamažu nyksta.


- Kas bendro tarp pučiamųjų muzikos ir žvejybos?


O, tai – didžiulis kontrastas! Sėdėti tyloje su meškere prie vandens arba ant ledo – didelis malonumas. Pailsiu nuo triukšmo. Bet jeigu tektų rinktis muziką ar žvejybą, pasirinkčiau savo „Big Band“ ir gročiau jame trimitu.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink