ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 20:58
NAUJIENOS:

2013-08-30. Tapyti portretai skamba

G. Pintukaitė - VelečkienėG. Pintukaitė - Velečkienė

Vieną gražų rugpjūčio savaitgalį, bevaikštinėjančią su šeima šventinių Anykščių centre sutikome ir pakalbinome Lietuvos dailininku sajungos narę,  Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros narę , Vilniaus Naujamiesčio moksleivių namų dailes vyr.pedagogę ir dailes studijos vadovę, dainininkę ir tapytoją - portretistę, surengusią jau 29 personalines parodas, dalyvavusią 59-iose grupinėse parodose bei 5-iuose simpoziumuose Grytę Pintukaitę – Valečkienę.


- Kas Jus sieja su Anykščiais? 


- Prieš 25-erius metus pirmą kartą išvydau nuostabų Šventosios upės krantą nuo senųjų Bebrūnų kaimo (2 km. nuo Kavarsko) stataus kalno. Tuomet mano tėveliai įsigijo to kaimelio sodybėlę su seniausia, 19 a. pilkų rąstų suręsta ir palinkusia trobele baltomis langinėmis. Nuo paauglystės iki šių dienų kvėpuoju šio rojaus kampelio gaiviu oru, nes čia praleidžiu visą savo laisvalaikį. Tai mano ir visos šeimos kūrybinių įkvėpėpimų oazė. Kaip tik čia 1993 m. įvyko mano pirmoji autorinė paroda (dar man būnant moksleive). Joje buvo pristatyti piešti visų senųjų Bebrūnų ir Purvelių kaimo gyventojų portretai.


Deja, šiandien dauguma Bebrūnų gyventojų žvelgia jau tik iš mano paveikslų bei prisiminimų. Tai - mano begalinis turtas.


- Ar laiminga, kad pasirinkote menininkės kelią?


- Ne visi pašaukti būti menininkais tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau kiekvienam žmogui patikėta užduotis būti savo gyvenimo architektu: iš savo gyvenimo jam privalu padaryti meno kūrinį.


Esu dėkinga savo tėveliams – Algirdui Pintukui – Kauno nacionalinio dramos teatro aktoriui ir Viktorijai Pintukienei – lietuvių kalbos bei literatūros puoselėtojai, mokytojai. Jų dėka mano vaikystė skendėjo grožio paieškos ir kūrybinio polėkio erdvėje, teatro užkulisuose be rėmų ir meno fantazijoje be ribų. Nuo pat vaikystės iki šių dienų tęsiu kelionę po emocijų pasaulį visų menų sintezėje bei gyvenime. Vertinu manyje įsikūnijusį mamos gebėjimą apjungti, suvienyti, bendrauti, šviesiai ir kantriai mylėti, tikėti, viskuo grožėtis, priimti ir skristi, kvatoti ir išskristi…


Negaliu pamiršti ir savo mokytojų. Kauno dailės gimnazijos (tuometinės J. Naujalio vidurinės dailės mokyklos) mokytojo akvarelisto A. Lukšto. Šios asmenybės pamokos virsdavo spektakliais, išsiliejusiais iš natiurmortų – su mokytojo švarkais, šermukšnio kekele, svogūnu, svajonių laivais, išlankstytais iš laikraščio. Gera būdavo patekti į didžiojo akvarelisto debesų ir dangaus variacijas jo paveiksluose, kurios ilgam nusinešdavo jaunuolio išgyvenimus. Ir pati mokyklos, medinias laiptais, atmosfera – senieji Tūbelio rūmai, ir tuo metu direktoriavusi M. K. Čiurlionio anūkė skulptorė D. Palukaitienė – visa tai prisilietimas prie tiesos – į pasaulį jautriau žvelgiantiems vaikams, kurie buvo sušildyti asmeniškos aplinkos.


Nuo pat vaikystės lyg kas vedė mane už rankos tiesiu dailės keliu, nors tuomet ir ligšiol esu tampriai susijusi su visų menų sinteze. Kadaise buvau įstojusi į aktorinę specialybę bei klasikinį ,,belcanto” dainavimą studijuoju lig šiolei. Net nedvejodama po mokyklos tęsiau dailės studijas Vilniaus dailės akademijoje tapybos specialybėje. Mokytoju iš didžiosios raidės, tebelydinčiu mane ir mano kūrybinę veiklą, išliko tapytojas (šiuo metu VDA prorektorius) A. Šaltenis. Jis mane sutvirtino kalbėjimui paveikslu apie tiesą, išgyventą, nesumeluotą. Šis žmogus, pilnas meilės ir tėviškumo visiems – nuo kiemo sargo, studento iki didžios asmenybės. Gyvenimas lig šiol atsiunčia Mokytojų. Esu dėkinga skulptoriui L. Pivoriūnui, su kuriuo šiuo metu daug kalbame apie tapybos technologinius dalykus. Esu labai dėkinga savo dainavimo mokytojams. Tikiu ir jaučiu, jog lavindama ir brandindama balsą, tobulinu ir spalvų skambėjimą savo paveiksluose.


- Kodėl tapote portretus?


Man labai  svarbus ir nepakartojamas įkvėpimo šaltinis – bendravimo menas – prisilietimas prie unikalios žmogaus dvasios. Jau daugiau nei dešimt metų, kuriu Lietuvos menininkų portretų ciklą, kurį žadu tęsti visą gyvenimą. Portretus tapau tik iš natūros. Šie susitikimai – turtinantys, įkvepiantys pažinimo dvasios, gyvenimiškos bei kūrybinės patirties visose srityse. Pozuojantysis ir dailininkas pasikeičia savo patirtimis. Džiugu, kad žmonės, pozuodami ar tiesiog būdami ir žvelgdami į savo gyvenimą, atsiveria ir su manimi dar kartą jį išgyvena. Šiandien man svarbu minimalistinėmis išraiškos priemonėmis išsakyti bendražmogiškus jausmus bei būsenas. Daug tylos, tuštumos ir žmogaus vidinės esmės. . .  Žinoma, man tebesvarbu išgauti žmogaus panašumą, tačiau tai liečia nebe išorę, o jo vidinį pasaulį. Todėl dažna portretinė kompozicija virsta, pavyzdžiui – rugių lauku su balta skrybelaite ar žalia pieva ir kėde. Net gyvūno ar daikto simbolika šalia žmogaus – tai jo santykio su kitu žmogumi užuomina.


Mano kūrybiniuose ateities planuose – paveikslų nubudimas, menų sintezės pagalba virstantis gyvais paveikslais. Tokias užuominas – mono spektaklius, kartu su savo paveikslais įgyvendinu ir dabar. Trokštu, kad dainavime girdėtųsi spalvų dermės, o iš paveikslų sklistų muzika.

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink