ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:07
NAUJIENOS:

2014-03-06. Šiuolaikiniame šokyje atsiveria mano širdis

Anykščių J. Biliūno gimnazijoje dirbanti Renata Miškinienė neapsiriboja bibliotekininkės darbu. Renata – visur spėjanti keturių vaikų mama ir šokėja, projektų vadovė, susitikimų su menininkais organizatorė, „1 kūrinio galerijos” bei „Kino klubo” įkūrėja ir koordinatorė. Už skaitymo skatinimo iniciatyvas  kaip padėką su 24 Jono Biliūno gimnazijos vaikais dalyvavo „Knygų Kalėdos”  renginyje  Prezidentūroje. Dar daug nepaminėtos kūrybinės veiklos turinti menininkė sutiko atsakyti į kelis „Šilelio” klausimus:


– Kaip atsiradote Anykščiuose?


– Tai buvo mano meilės istorija, kuri neatsiejamai sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorija, ir jau daugiau nei 20 metų gyvenu Kavarske. Prieš tai gyvenau Kaune, kur išraiškos šokių kolektyvą „Sonata” pradėjau lankyti būdama 12 metų mergaitė. Tuo metu tai buvo vienintelis tokio tipo šokių kolektyvas Lietuvoje. Lankiau ir dailės studiją, mokiausi piešti, tapyti, ypač domėjausi dailės istorija. Sekėsi ir dailė, bet man labiau patiko šokti, nes jaučiau, jog judesiu galiu išreikšti daugelį idėjų, išgyvenimų. „Sonatoje” parengiamąją grupę lankė daugiau kaip 70 mergaičių šokėjų. Labai stengiausi ir tobulėjau. Koks buvo džiaugsmas, kai trupės vadovė, legendinė Kira Daujotaitė mane atrinko į pagrindinį kolektyvo šokėjų sąstatą. Nuo tada šiuolaikiniam šokiui paskyriau visą savo jaunystę – 15 gyvenimo metų. Čia – mano širdis ir kūryba. Mūsų kolektyvo repertuare buvo pastatymai pagal M. K. Čiurlionio, V. Bartulio, F. Šopeno, D. Šostakovičiaus, A. Skriabino, E. Piaf ir kitų garsių kompozitorių muziką. Didžiausias įvertinimas buvo , kai vadovė patikėjo solinį vaidmenį Liudviko van Bethoveno „Mėnesienos sonatoje”. Po pasirodymo mane apsikabinusi vadovė dėkojo, o aš verkiau, nes man atrodė, kad nepavyko  judesiu perteikti jausmų taip, kaip norėjau. Buvau ambicinga, svajojau visą savo gyvenimą susieti su šiuolaikiniu šokiu. Bet jokioje sovietinėje konservatorijoje tuo metu nebuvo galima įgyti šiuolaikinio šokio išsilavinimo. Šio žanro pradininkai Lietuvoje buvo išraiškos šokių kolektyvas „Sonata” ir jo vadovė K. Daujotaitė, iš kurios mokiausi ne tik aš. Iš šių šaknų išaugo „Auros”  šokio teatras ir jo vadovė B. Letukaitė, choreografė A. Naginevičiūtė, dirbanti Teatro, muzikos ir kino akademijoje su aktoriais – šokėjais. Šią žiemą, per Kūčias, teko atsisveikinti su Anapilin išėjusia Vadove, kuri daugeliui jos mokinių buvo kūrybiškumo, tolerantiškumo, gyvenimo Mokytoja.  Kai vadovė šventė savo 90 metų jubiliejų, susirinkę pasveikinti buvę jos auklėtiniai netilpome Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salėje. Mūsų kolektyvas – milžiniškas Lietuvos kultūrinis reiškinys. 


Iš tokio gyvenimo etapo perėjau į kitą gyvenimo fazę – ištekėjau. Mano vyras – dailininkas grafikas Šarūnas Miškinis po visų aktyvių Nepriklausomybės gynimo etapų iš Vilniaus atsikraustė į  ramų ir gamtos apsuptą Kavarską. Atvažiavau ir aš pas jį. Taip tapau Anykščių krašto žmogumi. Čia gimė mūsų vaikai: Uršulė, Jokūbas, Motiejus ir Marijonas.


– Kodėl dirbate mokykloje?


– Po studijų teko trumpai dirbti Kavarsko kultūros namų direktore. Tais metais su miestelio jaunimu iš antrinių žaliavų sukūrėme didžiulį madų šou ir suorganizavome alternatyvias Jonines. Patiko dirbti su jaunimu, nes jie atviri, kūrybingi ir priima drąsius sprendimus. Dirbdama Kavarske, sulaukiau pasiūlymo imtis kurti šiuolaikinę biblioteką J. Biliūno gimnazijoje. Sužinojęs, kad esu baigusi Vilniaus universitete bibliotekininkystę, buvęs direktorius Vaclovas Bražėnas pakvietė imtis pertvarkos gimnazijos bibliotekoje. Nejučia aplink mane pradėjo burtis gabus, kūrybingas jaunimas. Mokykla pagal programą moko daugelio dalykų. Bet kiekvieno žmogaus gyvenime labai svarbu ir kūrybiškumas. Daugelio menininkų kūrybiškumo daigai užsimezgė būtent mokykloje. Ieškau progų ir galimybių jaunimui, jog pasijustų kuriančiomis asmenybėmis. Pradėjau kūrybiškumo skatinimo iniciatyvas. Prie bibliotekos fojė įkurta „1 kūrinio galerija“ buvo viena iš tokių. Galerijos esmė – sudaryti sąlygas jaunam žmogui gimnazijos bendruomenei pristatyti savo vieną kūrybinį darbą ir surengti edukacinį parodos atidarymą. Mokinių menas parodo kuo tas jaunas žmogus gyvena, ką jis mąsto, kaip perduoda žinią savo bendraamžiams. Atsiskleisti prieš bendraamžius jaunam žmogui – iššūkis. Vis daugiau jaunuolių išdrįsta tai padaryti. Per devynerius „1 kūrinio galerijos“ gyvavimo metus joje debiutavo 65 jauni kūrėjai. Visi jie saviti ir skirtingi. Galerijoje mirga temų, priemonių, stilių, medžiagų įvairovė. Anykščiams tapus Lietuvos kultūros sostine, 12 galerijos kūrinių eksponavome „Kino knygyno“ vitrinose.


– Garsūs Jūsų kino projektai.


– Kartą pas mus į gimnaziją užsuko Panevėžio kino centro „Garsas“ kino edukologė R.Višinskytė ir pakvietė dalyvauti kino scenarijaus konkurse. Iš mane supančių mokinių rato pakviečiau dvi mergaites – Radvilę ir Benitą – ir pasiūliau pabandyti. Per vieną dieną  merginos kūrė scenarijaus idėją, kuri ir laimėjo skelbtą konkursą. Tai ir buvo pirmasis mūsų kino projektas, pagal kurį mokyti vaikų atvažiavo garsi kino režisierė Jūratė Samulionytė ir grupė kino profesionalų: operatoriai S. Glinskis ir N. Naujalis, garso režisierius R. Aleknavičius, montažo režisierė I. Veiverytė. Sukurti pirmąjį savo kiną pakviečiau 23 moksleivių komandą. Jaunuoliai taip užsidegė kinu, kad nuo ryto iki nakties visą savaitę tik tuo ir gyveno. Mūsų sukurtas kinas „Kelias į muziką“ buvo nominuotas. Moksleivių kino konkurse pagrindinį vaidmenį atlikęs Justinas Levandavičius gavo metų aktoriaus nominaciją. Taip 2011 metais gimnazijoje įkūrėme „Kino klubą“. Prasidėjo kino veikla: dalyvavome projektuose „Mokausi iš kino“, „Kino techninio raštingumo dirbtuvėse“ Vilniuje, „Čiobrelių“ kino studijoje, „Kino buso“  dirbtuvėse ir kituose. Su savo kino kūryba dalyvavome ne viename mokinių kino festivalyje bei konkurse Lietuvoje. Į savo „Kino klubą“ kviečiamės Lietuvos kino profesionalus. Tokiuose susitikimuose susipažinome su režisieriumi Gyčiu Lukšu, režisieriumi Algimantu Puipa, kino dailininku Augiu Kepežinsku. Anykščiams tapus Lietuvos kultūros sostine senajame knygyne įkūrėme „Kino knygyną“ , kuriame visuomenei pristatėme ne tik savo kino kūrybą, bet ir kino profesionalų lietuvišką kiną. Ten vyko ir Lietuvos kino ir teatro akademijos studentų kino darbų peržiūros.


– Ar neužmiršote šiuolaikinio šokio?


–    Negaliu užmiršti, nes tai – mano gyvenimas. Bandau šiuolaikinį šokį susieti su kinu. 2012 metais  su „Kino klubo“ jaunimu sukūrėme vaizdo, garso, judesio spektaklį „Kinas juda“, kurį rodėme buvusiame knygyne. Spektaklyje atskleidžiamas jaunimo požiūris į savo gimtus gražiuosius Anykščius. Tais metais Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostinė 2012. Visas rajono kultūros bendruomenės dėmesys buvo skiriamas džiazo operos „Šventavartė“ pastatymui, gal todėl mūsų spektaklis sulaukė nepagrįstai mažai dėmesio. Nepaisant to, spektaklis gyveno. Jį įvairiose erdvėse parodėme penkis kartus. Vieną iš pirmųjų pasirodymų stebėję menininkai Arvydas Navalinskas su šviesios atminties Violeta Navalinskiene pasiūlė šį kūrinį perkelti į sceną. Taip 2013 metais atsiradome tarp diplomantų teatrų festivalyje „Šimtakojis“. Nors teatras – ne visai mūsų žanras, nes mes savo kūrinyje nekalbame teksto, buvome pastebėti ir gerai įvertinti už šiuolaikinio šokio ir kino pritaikymą teatre. Tais pačiais metais savo gimnazijoje surengėme „Šokio naktį“. Jam su jaunimu sukūrėme net šešias šiuolaikinio šokio kompozicijas. Šiuolaikinis šokis kuo toliau tuo bus svarbesnė šiuolaikinė išraiškos priemonė, nes jauni žmonės moka išreikšti idėjas be žodžių. Visą šią veiklą bandau derinti prie skaitymo skatinimo iniciatyvų,  video reportažų kūrimo Ugdymo plėtotės centrui. Šiuo metu tikimės palankaus atsakymo naujam video meno ir šiuolaikinio šokio projektui „laužanTabu“ finansavimo. Turime daug planų ir idėjų. Smagu, jog kūryba sujungia žmones, smagu, jog jauni žmonės ieško neįprastų formų ir noriai veržiasi iš stereotipinių sprendimų. Manau, jog visoje šioje veikloje svarbiausia buvo ne konkretus rezultatas, o pats kūrybinis procesas. Džiaugiuosi, kad net trys gimnazistai nori studijuoti kino meną, o vienas – šiuolaikinį šokį.


Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink