ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 20:56
NAUJIENOS:

2013-09-19. Tarp katalikiškų kryžių ir pagoniškų ugnies skulptūrų

Jolanta ZabulytėJolanta Zabulytė

Anykščiuose vyksta pasirengimas derliaus šventei „Obuolinėms“. Tarp šventės rengėjų nuolat matome aktyvią bendruomenės narę, humanitarinių mokslų, menotyros daktarę Jolantą Zabulytę. Jolantos veikla neapsiriboja tik Vilniumi ir  Kaunu, ji ir Anykščiams aukoja labai daug savo laiko. Rudens lygės ir „Obuolinių“ išvakarėse pakalbinome mokslininkę ir aktyvistę Jolantą Zabulytę.


– Kodėl Jūs padedate anykštėnams įgyvendinti projektus?


– Todėl, kad Anykščiai – mano gimtinė. Tiesa, didesnę savo gyvenimo dalį praleidau Kauno rajone, baigiau Garliavos 2-ąją vidurinę mokyklą. Vėliau studijavau Vilniaus dailės institute, įgijau menotyros magistrės išsilavinimą, studijavau Vilniaus dailės akademijoje menotyros specialybės doktorantūroje, turiu mokslinį laipsnį. Tačiau man Anykščiai visada buvo ir liks kraštu, kur ir dangus mėlynesnis, ir paukščiai gražiau čiulba. Džiaugiuosi, kad turėjau progą beveik dvejus metus čia dirbti Pasaulio anykštėnų bendrijos atsakingąja sekretore. Per tą laiką įgijau naujos patirties, pažinau daug puikių žmonių, su kuriais dirbdami kartu pasijuntam reikalingi savo kraštui, tampam atsakingesni, galim kartu pasidžiaugti darbo vaisiais.


– Jūsų mokslinių tyrinėjimų sritis – kryžiai?


– Geležiniais kapų kryžiais susidomėjau dar gūdžiais sovietiniais laikais, studijų Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), metu. Tai buvo neparanki, nepageidaujama, todėl mažai fiksuota ir tyrinėta tautodailės sritis. Diplominio darbo tema pasirinkau Rytų Aukštaitijos paminklus, todėl 1988–1989 m. teko aplankyti ir Anykščių krašto kai kurių vietovių kapines. Šiandien važinėjant su mokiniais ir mokytojais, bibliotekininkais ir muziejininkais po Anykščių seniūnijų kapines, pasitikrinu, kokie anksčiau nufotografuoti kryžiai išlikę, kurie jau negrįžtamai pradingę... 2011–2013 m. ekspedicijų metu fiksavom ne tik senuosius XIX a. pab.– XX a. pradžios lietus ir kaltus, bet ir sovietmečiu plitusius vamzdinius kryžius, naujai statomus įvairių tipų medinius paminklus, kapų tvoreles, įdomesnes epitafijas. Kadangi geležiniai kaltiniai kryžiai iki šiol mažai fiksuojami ir tiriami, labai trūksta duomenų apie senuosius kalvius bei vėlesnių vamzdinių kryžių gamintojus – tokia informacija tyrėjams aukso vertės.


– Kokius vertingesnius paminklus radote Anykščių krašte?


– Nors dar ne visos Anykščių krašto kapinės aplankytos, bet jau šiandien galiu pasakyti, kad esama tikrai nemažai dėmesio vertų kaltinių kryžių – tarp visoje Lietuvoje plitusių panašaus dekoro kryžių aptikta originalių, kitose vietovėse nesutiktų arba retesnių paminklų. Vieni tokių – su stiklo dekoru (Andrioniškio, Leliūnų kapinės). Aukštaitijoje, priešingai nei Žemaitijoje, nebuvo populiarūs kaltiniai kryžiai su religine skulptūra, tačiau senosiose Debeikių kapinėse tebestovi paminklas su Marijos skulptūra, panašus buvo ir Papšių kapinėse, tačiau šiandien liko tik postamentas. Savitumu išsiskiria ir autoriniai kalvių darbai, tai kupiškėno P. Buzo, Anykščių krašto kalvių A. Žarckaus, A. Jurkšto ir A. Pačinsko nukalti kryžiai.
Skiemonių kapinėse aptiktas kol kas seniausias datuotas kaltinis kryžius su 1858 m. data, esama ir retai Lietuvoje sutinkamų kryžių, dekoruotų kiaurapjūviu išpjaustytos skardos juostomis. Tokius, kaip ir kitus senuosius kaltinius kryžius, būtina išsaugoti, jei reikia, kosmetiškai restauruoti: nuvalyti rūdis ir uždažyti rūdžių pažeistas vietas. Naujų kaltinių kryžių nėra daug ir ši tradicija visoje Lietuvoje vis dar neatsigauna.
Šiuomet daugiau statoma medinių paminklų, bet meistrams ir užsakovams siūlyčiau atgaivinti Aukštaitijai būdingų stogastulpių statymą, nes tai ir Lietuvos tradicijos savitumas. Vieno stogastulpio liekanas aptikom Kurtinių senkapyje (Debeikių sen.) – gal yra žinančių, kada ir kas šį paminklą pastatė? Gal yra išlikusių senų nuotraukų?


– Kaip susiejate kryžius ir ugnies skulptūras?


- Domiuosi ne tik kryžiais, kiek leidžia galimybės domiuosi ir religijotyra, baltų kultūra. Pernai per rudens „lygę“ Anykščiuose  pastatėme ugnies skulptūras. Kuriant ir statant ugnies skulptūras buvo siekta praturtinti ir taip renginiais turtingus Anykščius dar vienu, bet kitokiu reginiu, o svarbiausia – suburti kuo daugiau anykštėnų bendro tikslo vardan. Ir darbavosi tikrai nemenkas būrys jaunimo, geranoriškai prisidėjo ir verslininkai, ūkininkai. Šiemet ugnies skulptūras statys Anykščių menininkų asociacija.
Visos šventės turėtų būti žmonių šventės, kad jie būtų ne tik žiūrovai, bet ir aktyvūs dalyviai, pasijustų Anykščių krašto bendruomenės dalimi – siūlytų idėjas ir padėtų jas įgyvendinti, kolegiškai kritikuotų ir turėtų galimybę kartu džiaugtis rezultatais. Nes ko nepadarysim mes patys, niekas kitas už mus nepadarys – nelaukime, kol pyragą pateiks ant lėkštutės, o maišykime, kepkime ir dalinkimės jo skoniu kartu.


Štai ir dabar artėja derliaus šventė „Obuolinės“. Kviečiu ir Jus, visų kartų anykštėnai, kad ir kukliai, bet nuoširdžiai prisidėkite prie bendro vaišių stalo (kas sūrio, kas obuolių, kas uogienės ar kitokio derliaus skanumyno), neraginami dalyvaukite žaidimuose, šokiuose, padainuokite kartu ir kiekvienas uždekite buvimo kartu ugnį ne tik žibintuose, bet ir širdyse.
Niekas labiau nestiprina bendruomenės kaip bendra veikla: ar tai būtų talka, ar ekspedicija, ar šventė.

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink