ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:31
NAUJIENOS:

2014-03-13. Kūriniai turi tilpti rankinėje

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus.  „Gatvės galerijoje” pristatoma tautodailininkė, dirbanti tekstilės srityje, Egidija Miškinienė. Autorė yra Anykščių tautodailininkų sąjungos narė, nuo 1996 metų kasmet dalyvauja grupinėse tautodailininkų parodose, yra surengusi dvi personalines parodas Anykščiuose.   „Šilelis” tautodailininkę Egidiją Miškinienę pakalbino ekspozicijos atidarymo proga.

– Ar Jūs užaugusi Anykščiuose?


– Gimiau ir užaugau Šiauliuose. Vasaros atostogų metu lankydavausi pas tetą Vikonių kaime, Svėdasų seniūnijoje, Anykščių rajone. Čia susipažinau su būsimu savo vyru. Baigusi vidurinę mokyklą Šiauliuose, mokiausi Kaune, kur įgijau meninio siuvinėjimo ir audimo specialybę. Ištekėjau ir atvažiavau gyventi pas vyrą į Vikonis. Turiu tris sūnus. Gyvename sodyboje labai gražioje vietoje. Kieme turime tvenkinį, pirtį. Visai šalia Vikonių teka upės: Vosinta, Jara, Šventoji. Kaimą supa miškai. Anykščiai – labai gražus kraštas, bet pasiilgstu ir Šiaulių. Mieste daugiau judėjimo, ten liko draugai, giminės. Juos dažnai aplankome su visa šeima.


– Kada pajutote trauką kūrybai?


– Tekstilė ir kiti menai mane supo nuo mažens. Abi mano močiutės ir senelis (mamos tėvas) buvo audėjai, namuose turėjo audimo stakles. Mano tėtis Antanas Paškevičius – profesionalus fotografas, dalyvavęs fotomeno parodose. Tėvas mėgo drožinėti. Savo raižiniais išpuošė visą sodo namelį, gamino žvakides, šaukštus ir kitus dailius medžio dirbinius. Kiek prisimenu, mama visą laiką – su rankdarbiais: mezgė, siuvinėjo. Tai matydama, ir aš pradėjau domėtis rankdarbiais. Vašelį į rankas paėmiau dar prieš pradėdama lankyti mokyklą, gal kokių šešerių metų. Laukdama grįžtančios iš darbo mamos, žaisdavau su jos siūlais, medžiagomis. Prisimenu pirmąjį savo mezginį, kurį nunėriau vašeliu. Tada atsikirpau kiek man vaikui tada atrodė siūlų ir primezgiau ko nereikia. Sugadinau mamos siūlus. Mama nebarė, pagyrė mane už kūrybą. Tai dar labiau paskatino. Kartą, būdama gal vienuolikos metų, kai mamos nebuvo namie, siuvausi sau suknelę. Sugadinau, sukarpiau medžiagą, kurią mama buvo pasidėjusi kažkokiam rimtam siuviniui. Telefonų nebuvo. Negi vaikas sulauks, kol mama grįš iš darbo. Buvau nekantri, norėjau kurti, dirbti čia ir dabar. Užaugau. Siuvinėjimas ir audimas tapo mano specialybė – visa tai, kas man nuo mažens taip rūpėjo. Besimokydama Kaune, labai domėjausi tautodaile, išmokau specialybės paslapčių. Mano dėstytojai buvo labai įdomūs. Įsiminė dėstytojas Simonas Kacilauskas, kuris man dėstė kompoziciją ir liaudies meną. Buvau kruopšti ir gera mokinė. Man buvo įdomu gilintis į liaudies kūrybą ir sekėsi, mokyklą baigiau „raudonu“ diplomu. Po mokslų kurį laiką dirbau Anykščių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato siuvinėtoja. Buvo tokia paslauga. Siuvinėjau drabužius, staltieses, patalynę ir t. t. Siuvinėjau mašina ir rankomis. Žmonės girdavo mano darbus.


– Ar visa Jūsų kūryba – tekstilė?


– Aš netelpu į jokius rėmus. Kartais iš šiuolaikinių medžiagų sukuriu tautinius ornamentus, kartais iš senovinių medžiagų padarau modernias kompozicijas. Man įdomu viską išbandyti, kurti vis kitokia technika. Esu bandžiusi iš karoliukų verti auskarus ir karolius. Simegrafijos technika gaminu atvirukus. Tai – toks siuvinėjimas ant popieriaus. Dariau paveikslėlius iš sausų gėlių. Išbandžiau dekupažą. Taip dekoruotą seną lagaminą nešiojuosi iki šiol. Vėriau šiaudinius sodus. Dalį jų pardaviau, kitus padovanojau. Tik du esu pasilikusi. Gaminau gobelenus, servetėles, rankines, pagalvėles vėlimo, aplikacijos ir kitokiomis technikomis. Audžiu, siuvu, mezgu, siuvinėju. Dalį mano kūrybos dabar galima pamatyti „Gatvės galerijos“ ekspozicijoje.


Kol vaikai buvo maži, daugiau megzdavau. Per keletą metų apmezgiau visą šeimą. Iki šiol visi nešiojame rankų darbo megztinius, šalikus, kepures, riešines, kojines, pirštines ir kitus drabužius. 


Aš nuolat ką nors narplioju. Dabar dirbu su verslo liudijimu. Pagal užsakymus siuvu užuolaidas ir kitus daiktus. Pirmiausiai dirbu tai, už ką gaunu pinigus. Kūrybai laiko lieka vis mažiau. Visa laimė, kad mano vyras ir trys sūnūs yra savarankiški, moka sau maistą pasigaminti. Aš galiu pamegzti. Be mezgimo praeina reta diena. Vakarais namie, kai tik prisėdu, tai ir mezgu. Kai atsibosta megzti, pasiimu siuvinį.


Savo kūrinius darau nedidelių gabaritų, kad kažkur bėgdama, galėčiau neštis rankinėje, ar kišenėje ir vos prisėdus jau čiupinėju. Kūriniai turi tilpti rankinėje.

Žilvinas Pranas SMALSKAS

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink