ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 21:19
NAUJIENOS:

2013-09-19. Kas sukurs legendas?

Žilvinas Pranas SmalskasŽilvinas Pranas Smalskas

Anykščiuose vėl statomas filmas. Šį kartą tai – komedija. Lietuviškų filmų kūrėjai jau seniai pamėgo dirbti Anykščiuose, kviečia filmuotis anykštėnus. Viename iš Anykščiuose sukurtų filmų Sergejus Jovaiša įtikinamai suvaidino stribą, Galina Germanavičienė – sovietinę tardytoją. Dažnam filme priešus vaizduoja stipriais, o partizanus – jaunuoliais, ne visai rimtai, lyg juokais kovojančius prieš sovietų valdžią. Atrodo, kad kai kuriems režisieriams studijos Rusijoje uždėjo tokį štampą, jog jie negali pavaizduoti Lietuvos kario stipriu žmogumi. Tiesa, pokario sulaukė ne daug stiprių asmenybių. Karus dažniausiai išgyvendavo bailiai ir prisitaikėliai. Tik ar reikia nuolat tai pabrėžti? Juk buvo ir partizaninėje kovoje laimėtų mūšių, kodėl apie tai nestatomi filmai? Kine dažnai matoma scena, kai vienas pusgirtis rusas suvaro minią lietuvių į traukinį. Tie paklusniai eina ir neatsiranda nė vieno vyro, kuris priėjęs duotų į snukį ir atimtų karabiną. Kodėl mes taip vaizduojami? Ar Lietuvoje nėra drąsių vyrų? Kodėl nepabrėžiamas lietuvių didvyriškumas, pasiaukojimas, drąsa? Kodėl nekuriamos legendos, kurios įkvėptų jaunimą, leistų didžiuotis savo tauta?


Lietuviai – karinga tauta


Man yra tekę pakeliauti po svečias šalis. Drąsiai galiu tvirtinti, kad nuo Lietuvos tūkstančio kilometrų spinduliu dar prisimenas lietuvių karingumas.
Švedijoje, ant akmenų, vikingų išrašytų rūnomis ir žemėlapiais, nėra pavaizduoto jų kelio per Baltiją į Lietuvą. Tie vikingų vandens keliai – nusitęsę Europos pakraščiu net už Ispanijos. Pakeliui visose šalyse jie išlipdavo į krantą ir jėga įrodinėjo savo valdžią. Paklausiau, kodėl jie neplaukdavo arčiau, per Baltijos jūrą, ir nesiskverbė į žemyną. Švedų gidė man paaiškino, kad kitoje pusėje Baltijos gyveno karinga lietuvių tauta, kuri užkirto šį kelią vikingams.

Vėliau vienu metu lietuviai plėšikavo Baltijos jūroje. Jie Gotlando saloje, kuri priklausė Švedijai, buvo įsirengę savo bazę ir puldinėjo praplaukiančius laivus. Apie lietuvius piratus plačiai sklido garsas.

Nižnij Novgorode, Rusijoje (tada buvo Gorkis), man teko atlikti privalomąją karinę tarnybą. Tame dalinyje visi lietuviai buvo fiziškai stiprūs, protingi ir gerbiami. Kartą buvau ekskursijoje prie Nižnij Novgorodo miesto kremliaus. Rusų gidė pasakojo, jog kremliaus įtvirtinimai buvo pastatyti tam, kad sulaikytų Lietuvos užkariautojų skverbimąsi į Rusijos gilumą. Stovėjau tarp turistų, vilkėdamas sovietų seržanto uniformą, ir didžiavausi, kad esu lietuvis.


Esu dirbęs Ukrainoje ir pagal Dnieprą važinėjęs į įvairius miestus. Ten nuo Kijevo iki pat Krymo yra istorinių lietuvių karybos paminklų, menančių Vytauto Didžiojo laikus.

Prisiminkime lietuvių kovas su kryžiuočiais. Ar neverti meninių filmų scenarijų Ledo mūšis, Saulės mūšis, Žalgirio mūšis, Medininkų ir kiti?


Ar 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės gynėjai nenusipelnė meninio filmo?


Lietuva – didvyrių žemė...


Rusai kuria pasakas ir filmukus apie tris savo didvyrius Ilja Muromietį, Dobrinią Nikitičių, Aliošą Popovičių. Paskutinis iš animacinių filmų ciklo „Trys karžygiai ir Šachmano caraitė“ 2011 metais buvo žiūrimiausias ir pelningiausias kino projektas Rusijoje.


Suomiai ir karelai turi epą „Kalevala“ apie Kalevą, išmintingąjį Veinemeiną, kalvį Ilmariną, Kulervą...

Škotai didžiuojasi filmu „Narsioji širdis“, kuris pasakoja apie įvykius XIII amžiaus Škotijoje, kaip didysis maištininkas Vilis Volesas sukėlė škotų tautą kovai už nepriklausomybę. Škotų didvyris – Vilis Volesas, kovojantis už savo ir savo tėvynės laisvę, karys, išdrįsęs mesti iššūkį karaliui. Filmo režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Melas Gibsonas.


Kitos tautos irgi turi legendų apie savo didvyrius. O lietuviai? Ar Lietuvoje nėra istorinių asmenybių, apie kuriuos būtų galima sukurti rimtų filmų? Manau, tikrai turėjome stiprių asmenybių visais laikais, nes jų turime ir dabar. Tokių vyrų, kaip Arvydas Sabonis, Žydrūnas Savickas, Virgilijus Alekna, Vidmantas Urbonas ir kiti galiūnai, Lietuvoje visais laikais buvo ir bus. Jeigu šiandien mes turime geriausių pasaulyje ir Europoje sportininkų, tai, matyt, tokių vyrų Lietuvoje buvo visada. Jie neatsirado iš kitur. Tai – tautos genofondas.


Televizijoje yra bandymų skatinti patriotiškumą. Pavyko projektas „Patriotinės dainos konkursas“. Tik nė vienos iš ten skambėjusių dainų nedainuoja visa tauta. Reikėtų daugiau dėmesio skirti ne tik dainų sukūrimui, bet ir jų išpopuliarinimui. Marijono Mikutavičiaus dainas apie krepšinį drąsiai būtų galima priskirti patriotinėms dainoms.


Gal šiandien labiausiai mus vienija krepšinis? Lietuvos krepšininkų jau kelios kartos – didvyriai. Mūsų krepšinio treneriai-strategai garsūs visame pasaulyje, kviečiami vadovauti kitų valstybių rinktinių žaidimui. Galime tuo didžiuotis.


O kur mūsų kino režisieriai ir scenaristai? Dėl teatro laimėjimų šioje srityje – viskas tvarkoje, tik su kinu atsiliekame. Sovietmečiu turėjome puikių režisierių, kurie plačiai garsino lietuvišką kiną. Tada reikėdavo kalbėti potekstėmis, skaityti tarp eilučių, jie buvo išmokę taip gyventi. Šiandien galime kalbėti atvirai.  Turime garsią savo tautos istoriją, kuri visiems turėtų įkvėpti patriotiškumo jausmą. Kodėl apie tai nekalbame, ar neturime ko pasakyti, ar priežastys  kitur? Gal senosios kartos režisieriai, pripratę prie savo darbo metodų, kitaip nemoka? Gal vis dar bijo sovietinės cenzūros? O ką veikia mūsų jaunieji menininkai?


Kas sukurs legendas?


Naujoji menininkų karta, užaugusi po Nepriklausomybės atkūrimo, turi gabių ir talentingų atstovų. Kaip atsitinka, kad jaunimas perdainuoja senas dainas? Perdainavo roko operą „Ugnies medžioklė su varovais“, perstatė filmą „Tadas Blinda“. O ką sukūrė naujo, didingo, iškilaus? Jeigu neturime gabių kino režisierių, tai gal pasisamdykime Melą Gibsoną ar kitą gabų režisierių, kaip krepšininkai samdo svetimus trenerius?


Gal padėtis pasitaisytų, jei Kultūros ministerija neremtų komedijų su pigiais juokeliais pastatymų? Patriotizmo ugdymas turėtų būti valstybės politikos reikalas.


Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink