ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:42
NAUJIENOS:

2014-03-20. Teatras yra ne tekstas, bet reginiai, simboliai, idėja...

Anykščiai turi gilias literatūros, muzikos ir teatro tradicijas. Ilgą laiką Anykščių kultūros centre nebuvo režisieriaus. Gerai, kad mūsų miestas traukia menininkus, čia nuolat atvyksta gabių žmonių. Intuityviai nujausdamas, kad čia – gera terpė kūrybai, į Anykščius atvyko teatro ir televizijos aktorius, prodiuseris, režisierius Jonas Buziliauskas. J. Buziliauskas daugumai anykštėnų pažįstamas iš televizijos serialo „Miesčionys”, kuriame sukūrė Beausio vaidmenį. Jonas Anykščiuose subūrė mėgėjų aktorių trupę ir per nepilnus du mėnesius parodė rezultatą. Po ketverių metų pertraukos Anykščių kultūros centro teatre sukurtas spektaklis, kurį pagal Justino Marcinkevičiaus draminę apysaką „Daukantas”  pastatė naujasis teatro režisierius. Premjeros parodytos Kavarske, Svėdasuose ir Anykščiuose. Žiūrovai spektaklį priėmė šiltai ir įvertino gerai.
Pakalbinome naująjį teatro režisierių Joną Buziliauską.

– Kaip sumanėte atvažiuoti į Anykščius?


– Pastaruoju metu gyvenau kaimyniniame Rokiškio rajone. Dirbau su kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros paramos fondo jaunimo dramos studija. Stovyklų metu su jaunimu statydavau spektaklius. Dirbome istorine tema. Esame pastatę J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Donelaitį“. Pagal Maironio jaunystės laikų poeziją pastatėme spektaklį „Jaunos dienos“. Su jaunimu dirbti buvo įdomu, bet visą laiką norėjau vadovauti stacionariam teatrui. Kartą važiuodamas pro Anykščius intuityviai užėjau į Kultūros centrą pasiteirauti ar nereikia režisieriaus. Direktorė pažadėjo pagalvoti. Po kiek laiko man paskambino ir štai aš čia.


– Kada susidomėjote teatru?


– Prisimenu, kaip būdamas devintoje klasėje Panevėžio rajono Pumpėnų vidurinėje mokykloje lankiau dramos būrelį ir lengvąją atletiką. Sekėsi ir sportas, ir drama, bet viskam neužtekdavo laiko. Pirmasis mano vaidmuo buvo pagal latvės autorės pjesę pastatytame spektaklyje „Mikis ir Marius tinginijoje“. Aš vaidinau „Tinginijos“ šalies karalių. Žiūrovai juokėsi, man tai patiko. Kai pasisekė vaidmuo spektaklyje, sąmoningai pasirinkau dramos būrelį, kurį lankiau, kol baigiau mokyklą. Buvo minčių stoti į aktorinį, bet neišdrįsau. Tuomet aktoriaus profesija buvo prestižinė, konkursai būdavo po dvidešimt žmonių į vieną vietą. Studijuoti aktorystės dažniausiai priimdavo tik teatro klano žmonių vaikus.


Po vidurinės mokyklos baigimo mane paėmė į armiją. Tarnavau Kamčiatkoje. Vertinu tą patirtį, nes praplėčiau akiratį. Gal daugiau ten nebenuvažiuosiu. Grįžus po armijos prasidėjo mano teatrinė karjera. Panevėžio rajono Paaistrio kultūros namuose lankiau mėgėjų teatrą. Suvaidinau Zigmą Blyną N. Miliūno pjesėje „Zigmas blynas pragare“. Rajoniniam konkurse komisijos, kurios pirmininku buvo Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Stasys Petronaitis, buvau įvertintas pirma vieta. Tada mūsų trupę labai pagyrė, aprašė rajoninė spauda, publikavo nuotraukas. Su tuo spektakliu gastroliavome po rajono kultūros namus, spektaklį parodėme gal 10 kartų. Kolektyvas buvo labai draugiškas. Vis plėtėsi mano pažįstamų teatralų ratas. Susipažinau su mergina, kuri buvo baigusi Rokiškio kultūros mokyklą. Ji man pasiūlė pasimokyti Kultūros mokykloje. Įstojau labai lengvai. 


Dar besimokant Rokiškio kultūros mokykloje, man pasiūlė darbą Rokiškio liaudies teatre. Ten dirbau dailininku apipavidalintoju, vėliau pastatymo dalies vedėju, masinių renginių režisieriumi. Neakivaizdžiai studijavau Lietuvos muzikos akademijoje Klaipėdos fakultetuose, kur įgijau teatro režisieriaus magistro išsilavinimą. Nuo 2000 metų dirbau Rokiškio teatro režisieriumi. Per dešimt darbo metų Rokiškio kultūros rūmų liaudies teatre pastačiau 15 spektaklių. Pastačiau masinį vaidinimą „Sofija Tyzenhauzaitė“, kurį parodėme Rokiškio dvaro kieme. Su Rokiškio teatru labai daug važinėjome į festivalius užsienyje. Aplankėme 20 šalių, dalyvavome trisdešimtyje festivalių. Pabuvojome visuose žemynuose,  išskyrus Australiją. Aukščiausias mano pasiekimas – dalyvavimas Pietų Korėjoje vykusiame festivalyje „Aita – iata“. Šis pasaulinis mėgėjų teatrų festivalis vyksta tik kas 4 metai ir vis kitoje pasaulio šalyje, kaip olimpiada. Ten rodėme mano režisuotą spektaklį pagal Juozo Marcinkevičiaus pjesę „Erelnyčia“. 2005 metais buvau įvertintas Lietuvos liaudies kultūros centro. Nominacijoje „Geriausias suaugusiųjų mėgėjų teatras ir režisierius“ gavau „Aukso paukštę“. Dalyvavome prestižiniame Šiaurės šalių festivalyje Farerų salose. Festivalis vyksta kas 2 metai, vis kitoje iš devynių Skandinavijos ir Baltijos šalių. 


– Dirbote ir televizijos projektuose?


– Įvairiose Lietuvos televizijose dirbau apie 10 metų. Vieną sezoną Panevėžio Aukštaitijos televizijoje vedžiau tiesioginę laidą „Karčiama ružava“. Ten išmokau kalbėti nesustodamas. LNK televizijoje dirbau vienoje iš pirmųjų humoro laidų. „Baltijos“ televizija keturis metus rodė mano prodiusuojamą serialą „Miesčionys“, kuriame aš sukūriau Beausio vaidmenį. Per TV3 rodė mūsų laidas „Vasara su Ambrozija“, „Ambrozijos TV“. Humoro grupę „Ambrozija“ su bendraminčiais sukūrėme Rokiškyje. Tuomet, po Nepriklausomybės atgavimo, atsirado terpė laisvam žodžiui, necenzūruojamam humorui. Pradžioje grupėje buvom keturiese, vėliau trise. Dirbome visi draugiškai, vadovo nebuvo. Per 20 „Ambrozijos“ gyvavimo scenoje metų surengėme labai daug koncertų, juos net sunku suskaičiuoti.


Man labiausiai patinka dirbti teatre. 2009 metais esu buvęs Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio Dainų šventės teatro dalies vyr. režisieriumi. Tada su 15 Lietuvos ir užsienio mėgėjų teatrų aktoriais pastatėme Keturakio „Amerika pirtyje“ ir parodėme Vilniuje Rusų dramos teatro salėje. Esu režisavęs ir kituose Lietuvos teatruose. Tris spektaklius esu pastatęs Telšių Žemaitės dramos teatre, Priekulės kultūros centro teatre esu pastatęs „Barborą Radvilaitę“. Po Rokiškio trejus metus gyvenau Klaipėdoje, ten sukūriau savo teatrą „Rebus“. Bandau daryti eksperimentinį teatrą, vaidinti netikėtose erdvėse, šalia žiūrovo. Sukūriau mono spektaklį pagal P. Širvio poeziją „Velnioniškai vienas“. Šį spektaklį parodžiau virš trijų šimtų kartų. Vaidinau mokyklose, lauke, salėse, kavinėse ir kitose erdvėse. Savo teatro „Rebus“ spektaklius rodau festivaliuose. Buvome Airijoje, Makedonijoje, penkiuose festivaliuose Rusijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Maroke. Su spektakliu „Vedma“ pagal A. Čechovą buvau festivalyje Sankt Peterburge, ten gavau geriausio antrojo plano aktoriaus prizą. „Rebus“ teatre esu pastatęs spektaklį „...grįšiu...“ pagal Antrojo pasaulinio karo poetų kūrybą. Įdomu yra tai, kad spektaklyje vaidina trys moterys: rusė, lenkė ir lietuvė. Kiekviena iš jų kalba savo kalba. Festivaliuose užsienyje žiūrovai verkia, nors nesupranta nė vienos kalbos. Tai dar kartą įrodo, kad teatras yra ne tekstas, bet reginiai, simboliai, idėja. Teatro paskirtis sužadinti žmonėms jausmus. Paskutinė Anykščiuose parodyta premjera patvirtino, kad žiūrovas supranta jausminį teatrą. Kurti jausminį teatrą man patinka ir kartais pavyksta.


Šiuo metu „gyvi“ septyni mano spektakliai, įskaitant ir Anykščiuose pastatytą „Daukantą“. Su jais gastroliuosime. Nors mane kviečia režisuoti į Telšius, Priekulę, pagrindinį dėmesį skirsiu Anykščiams. Anykščių žiūrovai mane nustebino gerąja prasme. Jie yra išprusę, gerai priima ir supranta teatrą. Džiaugiuosi naująja anykštėnų aktorių trupe. Susibūrėme į kumštį, tad galime padaryti daug rimtų darbų. Noriu pakviesti žmones, norinčius vaidinti, ateiti į Anykščių kultūros centro teatrą prisistatyti. Kartu kursime, statysime spektaklius, keliausime.

Žilvinas Pranas SMALSKAS

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink