ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:54
NAUJIENOS:

2014-04-03. Neturėjau tik gaisrininkų orkestro

 Atgimusiame Anykščių kultūros centro teatre pagal Justino Marcinkevičiaus draminę apysaką „Daukantas” sukurtame spektaklyje gubernatoriaus vaidmenį įtikinamai sukūrė Gintautas Eimanavičius. Jis – ne tik aktorius ir muzikantas, bet ir režisierius, dainų autorius, dainininkas, renginių vedėjas. Šios asmenybės apibūdinimui tinka posakis „Jam Dievas davė su kaupu”. 2004 metais buvo Anykščių rajono Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas. Gintautas – Anykščių krašto kultūriniame gyvenime gerai žinomas menininkas – atsakė į kelis „Šilelio” klausimus:

– Jūs – daugiaplanis menininkas. Kaip visur suspėjate?


– Dar vaikystėje, besimokydamas Kaune vidurinėje mokykloje, lankiau muzikos mokyklą ir kelis būrelius. Vėliau, studijuodamas Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), grojau trombonu ir lankiau Laimos Pavilionytės vadovaujamą dramos studiją. Ten sukūriau pirmąją savo autorinę dainą. Suvaidinau daug įdomių personažų, pažinau teatro „elementorių”. Man nereikėjo rinktis tarp teatro ir muzikos. Spėdavau viską. Labai patiko „protingas“ teatras, etiudai, apmąstymai, aptarimai. Tuo metu mane supo gabūs muzikantai, dailininkai. Kūrėme kartu su aktorium ir režisierium bei muzikantu Kęstučiu Jakštu, garsia dailininke, scenografe, šviesios atminties Jūrate Pauliukaite. Toje teatro studijoje susipažinau su mergina iš Anykščių Skaidre Račkaityte. Skaidrė studijavo dailę, aš – muziką. Baigiau mokslus, vedžiau Skaidrę ir paėmė į sovietinę armiją. Tuomet man buvo sunkus momentas. Armijoje grojau kariniame orkestre ir vos atradęs laisvą minutę, lėkdavau pas jauną savo žmoną. Aš tarnavau Lietuvoje, prie Jonavos, Skaidrė gyveno Anykščiuose. Taip pažinau Anykščius ir po armijos atvažiavau čia pas savo žmoną gyventi. Įsidarbinau Anykščių kultūros rūmuose liaudies teatro pastatymo dalies vedėju. Buvo smagu dirbti kartu su savo pažįstamais iš Kauno: Arvydu Navalinsku, šviesios atminties Vyteliu Germanavičiumi, Raimondu Šilansku.


– Neapsiribojote tik teatru?


– Tuomet grojau Anykščių pučiamųjų orkestre, vadovaujamame Vytauto Žiuko, dainavau Violetos Juciuvienės vadovaujamame etnografiniame ansamblyje, vaidinau teatre ir dalyvavau Arvydo Navalinsko suburtoje humoro grupėje „Krakatūzai”. Su orkestru daug repetavome, koncertavome, keliavome po festivalius. Po kelis kartus aplankėme Prancūziją, Vokietiją ir kitas Europos šalis. Už tą veiklą mūsų orchestras gavo „Aukso paukštę”. Anykščių liaudies teatre tuo metu buvo pakilimas. Man tik atvykus į Anykščius, suvaidinau Arvydo Navalinsko režisuotame spektaklyje pagal A.Vienuolį – Žukauską  „Prieblandoje”. Tą spektaklį rodė per Lietuvos televiziją. Manau, kad tai buvo pirmasis Lietuvoje mėgėjų teatro pasirodymas televizijoje. Anykščių teatre kasmet Klaipėdos fakultetų diplomantai režisieriai statydavo savo diplominius darbus. Suvaidinau gal penkiuose diplominiuose spektakliuose. Tarp jų buvo Raimondo Šilansko, Vilmos Paulauskaitės, Audronės Pajarskienės ir kitų režisierių diplominiai darbai. Tuo metu Anykščiuose gimė tradicija Naujųjų metų vakarams sukurti koncertus su šou elementais. Žiūrovai labai gerai priėmė mūsų pasirodymus. Iš to išsivystė humoro grupė „Krakatūzai”. Vadovaujami Arvydo Navalinsko su „Krakatūzais” apkeliavome visą Lietuvą. Mus kvietė televizijos, „Juoko maršai”. 


Anykščių kultūros rūmuose ir teatre besikeičiant vadovams, teatras pamažu silpo. Sumažėjo etatų. Trumpai dirbau Debeikių kultūros namuose meno vadovu. Įsidarbinau Anykščių muzikos ir Skiemonių mokyklose mokytoju.


– Jūsų gyvenimo kūrybinis etapas Skiemonyse irgi buvo produktyvus?


– Pradėjęs dirbti Skiemonių mokykloje mokytoju, dalyvavau rengiant įvairias programas, literatūrinius skaitymus, debiutavau kaip režisierius. Su mokyklos bendruomene pastačiau spektaklį pagal Bronę Buivydaitę „Pabaigtuvės”. Sukūriau moksleivių pramoginės muzikos ansamblį „Tik ir tak”. Su Stanislovo Aglinsko pagalba aranžuodavau lietuvių liaudies ir pačių moksleivių sukurtas dainas. Išgarsėjome Lietuvoje. Buvome kviečiami pasirodyti Anykščių, Molėtų, Kupiškio ir gretimuose rajonuose. Dalyvavome Vilniuje moderniojo folkloro festivalyje „Suklegos”. Su Skiemonių vaikais turėjome parengę dvi programas: „Elektrinio piemenėlio dainelės” ir „Žvirblių tako naujienos”. Esame sukūrę miuziklą pagal B. Buivydaitės tekstus ir mano muziką „Lilutė”. Filmavomės televizijoje. Skiemoniečiams patiko mano kūryba. Darbo vis daugėjo. 


Pradėjau dirbti meno vadovu Skiemonių kultūros namuose. Čia sukūriau folklorinį ansamblį. Subūriau bendruomenės teatrą. Režisavau spektaklius. Pastatėme Didžiulienės-Žmonos „Lietuvaitės”, „Saldi meilė”, „Bobutės susipyko”, „Motinos meilė”, Vydūno „Piktoji gudrybė”, S. K. Čiurlionienės „Kuprotas oželis” dvi versijas (viena buvo miuziklas). Vėliau atsirado ir kapela, kuri vadinosi „Liaudiškos muzikos ansamblis Skiemonys”. Parengėme programą iš skiemonietės Irenos Eivienės prisimintų lietuvių liaudies dainų. Su šiuo ansambliu koncertavome Anykščių ir gretimuose rajonuose. Kelis kartus nusifilmavome televizijos laidoje „Duokim garo”. Šios laidos leidžiamose kompaktinėse plokštelėse „Geriausios metų „Duokim garo“ dainos” ir „Geriausios visų laikų „Duokim garo“ dainos” įrašyta ir mūsų atliekama daina „Žiburėlis”.


Kai numirė senasis Skiemonių bažnyčios vargonininkas, klebonas Eugenijus Stoliaronka pakvietė mane vargonininku. Buvo labai įdomu pabandyti, bet neramu dėl didelės atsakomybės. Pabandžiau dirbti ir man pavyko. Tarp giedorių  sutikau daug šviesių žmonių. Bažnyčioje vargonavau per mišias ir vadovavau vaikų ir suaugusiųjų chorams. Su šiais chorais irgi esame nemažai pasiekę. Esame dalyvavę Lietuvos giesmių šventėje „Kristui gieda Lietuva”. Su Skiemonių giedoriais esame išleidę kompaktinę plokštelę „Idant nepražūčiau”. Įrašėme senąsias giesmes pagal „kantičkas”, kurias prisiminė Irena Eivienė ir šviesios atminties Stasė Verbickienė. Kompaktą išleidome anykštėno Stanislovo Aglinsko studijoje, viršelį sukūrė Skaidrė Račkaitytė.


Vienu metu Skiemonyse dirbau beveik visose įstaigose ir jose turėjau vadovaujamus kolektyvus. Neturėjau tik gaisrininkų orkestro. Už kūrybinę veiklą Skiemonyse 2004 metais man buvo įteikta Anykščių rajono Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija. 


– Kodėl suintensyvinote savo veiklą Anykščiuose?


– Skiemonių kleboną iškėlė į kitą parapiją, tad vargonininko pareigų atsisakiau. Tuomet šviesios atminties Vytautas Germanavičius pakvietė mane dalyvauti teatralizuotoje muzikinėje traukinių užpuolimo programoje. Sukūrėme grupę „Žažumbrio slibinai”, kurioje dalyvauju iki šiol. 


Kai Skiemonių mokyklą uždarė, teko ieškotis darbo kitur. Įsidarbinau Anykščių kultūros centre, bet su Skiemonimis ryšio visai nenutraukiau. Su bendruomene statau spektaklius, padedu moterų šou programoje.
Vaidinu man brangiame Anykščių teatre. Įvairiu laiku Anykščiuose esu vaidinęs režisierių: A. Navalinsko, A. Gogelio, M. Masiliūno, R. Morkūno, R.Vyšniausko, J. Buziliausko ir kitų  spektakliuose.


Nuo pat pirmosios repeticijos iki šiol groju Rytų Aukštaitijos „Bigbande”, vadovaujamame Kęstučio Grigaliūno.
Dalyvauju Andrioniškio kaimo kapeloje. Rašau dainas. Pagal mano buvusios mokinės Kristinos Dičiūtės poeziją, Žilvino Smalsko, Eugenijaus Matuzevičiaus, Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų tekstus esu parašęs dainų, kurias reiktų išleisti plokštelės pavidalu. Turiu dar daug planų ir sumanymų. Mano kūrybinė veikla vien Anykščių miestu neapsiriboja.

Žilvinas Pranas Smalskas


 







         

      
Sprendimas: DPromoLink