ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 14:00
NAUJIENOS:

2018-08-30. Anykščių regioninio parko populiarumas tik kyla – per metus Medžių lajų taku pasivaikščioja 111 tūkst. lankytojų

Nuo pat Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelio“ išleidimo visas regionas Lietuvoje siejamas su meile gamtai, kuri, panašu, nei kiek neblėsta. Regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka pasakoja, kad tiek gamta, tiek kultūriniu paveldu besidominčių žmonių niekuomet netrūko, tačiau nuo Medžių lajų tako atidarymo Anykščių populiarumas pranoko visus lūkesčius.

– Kuo Lietuvos kontekste unikalus ir ypatingas Anykščių regioninis parkas?

– Regioniniai ir nacionaliniai parkai yra sukurti  siekiant išsaugoti gražiausius mūsų krašto gamtos kampelius ir kultūros paveldo objektus, todėl turbūt reikėtų pradėti pabrėžiant, kad jie visi yra saviti bei unikalūs. Mes esame ypatingi tuo, kad per parką eina riba tarp Aukštaičių aukštumos ir Vakarų Aukštaičių plynaukštės. Parke labai aiškiai matosi, kur baigiasi lygus kraštovaizdis ir prasideda kalvotos teritorijos.

Parkas yra 15 840 ha dydžio, Lietuvos mastu pagal regioninių parkų dydį esame maždaug per vidurį. Turim penkioliktą pagal dydį šalyje Rubikių ežerą su 16 jo salų. Esame vienas iš nedaugelio parkų, į kurio teritoriją patenka rajono centrinis miestas – Anykščiai.

Kalbant apie bioįvairovę, turime net 769 aukštesniųjų augalų rūšių. Tai labai didelis skaičius, dėl kurio turime dėkoti augaviečių, dirvožemio bei vandens telkinių įvairovei. Anykščių apylinkėse galima aptikti kerpšilių, mėlyninių pušynų ir derlingų ąžuolynų bei uosynų, paupių baltalksnynų bei gluosynų, natūralių pievų ir pelkių kompleksų. Iš viso turime daugiau kaip 30 į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų rūšių.

Kultūrine prasme visų pirma esame ypatingi literatūros kūrėjais. Iš Anykščių kilę net apie 70 svarbių autorių – garsiausi, žinoma, Jonas Biliūnas, A. Baranauskas ir Antanas Vienuolis. Išskirtiniai esame vieninteliais Lietuvoje arklių ir angelų muziejais, vieninteliu Lietuvos Medžių lajų taku, aukščiausia Lietuvos bažnyčia ir, žinoma, antru didžiausiu Lietuvos akmenimi – Puntuku.

– Kaip regiono gamta išgyvena itin didelius šios vasaros karščius ir bendrai kylančią metinę temperatūrą? Juk visos Žemės temperatūra 2016-aisiais buvo didžiausia istorijoje, prognozuojama, kad šiemet tas rekordas vėl bus sumuštas.

– Drįsčiau abejoti, ar 2018-ieji bus karščiausi istorijoje. Juk Žemei jau keli milijardai metų, o temperatūrą matuojame tik labai trumpą laikotarpį. Tačiau tiesa, kad ši vasara yra ypatingai karšta ir sausa. Pasižiūrėję į augalus matome, kad jų žydėjimas dėl to prasidėjo žymiai anksčiau – visi procesai gamtoje yra dvi savaites pasislinkę į priekį.

Kol kas didesnių pokyčių nematyti – pastebime pavienius iš Pietų atskridusius paukščius, kurie mums neįprasti, bet tai dar nėra masinis reiškinys. Na o mūsų pačių rūšys prie pokyčių prisitaiko. Tokie karščiai ar gausūs lietūs kaip pernai vasarą labiau kenkia ūkininkams, kurie negali išauginti ar nuimti derliaus. 

– Visą parko gamtą prižiūri viena biologė bei viena ekologė. Kaip atrodo parko darbuotojų kasdienybė?

 – Darbuotojų turime mažai, bet šiuo klausimu nesame išskirtiniai, nes daugelio regioninių parkų direkcijose jų trūksta. Mūsų biologė bei ekologė kartu vykdo visą paukščių monitoringą, kurį atliekame visos Europos Sąjungos mastu svarbiose paukščių buveinėse. Daugiausiai dėmesio skiriame toms rūšims, kurios jau yra arti išnykimo.

Be monitoringo, užsiimame aplinkos tvarkymu, jos pritaikymu lankytojams, kultūrinių vertybių išsaugojimu. Šiuo klausimu situacija liūdnesnė, nes turime tik du meistrus, kurie tokios teritorijos sutvarkyti fiziškai nespėja. Vien nušienauti tris ar keturis kartus per vasarą turime apie 60 ha. Be pagalbos iš savivaldybės tikrai negalėtume to padaryti patys.

– Kiek lankytojų sulaukiate vasaros metu?

– Suskaičiuoti visus nėra jokios galimybės, nes parkas didelis ir skirtingų traukos objektų ne vienas. Bet esame skaičiavę, kad kol nebuvo Medžių lajų tako, per vasarą vien Puntuką aplankė maždaug 16 tūkstančių žmonių. Per 2017-uosius, atsidarius takui, jį aplankė 111 tūkstančių lankytojų. Jaučiame, kad pasikeitė žmonių srautai, ir kad žinia apie taką nuskambėjo visoje Lietuvoje.

– Kaip vertinate Lietuvos gyventojų ryšį su gamta?

– Jis vienareikšmiškai keičiasi į gerąją pusę. Kai tik pradėjau dirbti parke, pasitaikydavo tokių atvejų, kai parko infrastruktūros dalys būdavo specialiai žmonių laužomos ar deginamos, dabar nieko panašaus beveik niekada nevyksta.

Kiekvieną vasarą vykdome renginį – su mokiniais organizuojame žygį Šventosios upe, kuri teka pro Anykščius. Stengiamės jiems papasakoti apie gamtą ir kartu renkame iš upės šiukšles. Šiemet tokia akcija buvo surengta jau šešioliktą kartą ir palyginus su pirmaisiais kartais, šiukšlių surinkome kelis kartus mažiau. Tikiu, kad tie vaikai, kurie su mumis plaukė, tolesniame gyvenime patys nebešiukšlins.

– Atrodo, jog žmonės į gamtą šiandien vyksta ne tik dažniau, bet ir norėdami aktyviau joje pajudėti, ne vien pasisėdėti.

– Tai sąmoningumo ženklas. Anksčiau išvykti į gamtą reiškė atvažiuoti į poilsiavietę, atsidaryti alaus ir pasiplaukioti ežere. Žodžiu, laisvai praleisti laiką. Dabar vis daugiau žmonių į gamtą keliauja tikslingai –
ne pasyviai sėdėti, o aktyviai domėtis.

Pavyzdys – praėjusią žiemą organizavome žygį ledu po Rubikių ežero salas. Ilgo vaikščiojimo ledu žmonės ne tik neišsigando, bet norinčių buvo tiek daug, kad vietoj planuoto vieno žygio, turėjome surengti du.
Iš kur tokie požiūrio pokyčiai? Aiškiai atsakyti turbūt negalime. Bet kuo daugiau pateiksime informacijos, kuo daugiau vyks įvairių edukacinių užsiėmimų, kuo daugiau laiko mūsų šalies gyventojai prasmingai praleis vertingiausiose mūsų šalies kampeliuose, tuo daugiau turėsime gamtos bičiulių bei draugų.


 







         

      
Sprendimas: DPromoLink