ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 14:54
NAUJIENOS:

2018-09-19. Ar Panevėžyje vaidins apie Kavarsko Vanagą?

Pranešama, kad Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras sumanė statyti spektaklį holokausto tema. Spektaklyje heroje pasirinkta skandalingoji Rūta Vanagaitė ir jos knygą „Mūsiškiai“. Kadangi knygoje minimas ir Kavarske gyvenęs R. Vanagaitės senelis, gali būti, kad scenoje nuskambės ir Kavarsko vardas, ir čia gyvenęs Vanagas.

Rašoma pjesė
Pasak spaudos, dabar rašoma pjesė, o spektaklio premjera gali įvykti kitų metų rugsėjį. Rugsėjo viduryje tradiciškai Lietuvoje pagerbiamos holokausto aukos. Kultūros ministerija sako, kad sprendimas, ar spektaklis išvys dienos šviesą, bus priimtas vėliau, kai lenkų dramaturgas teatro užsakymu baigs rašyti pjesę ir paaiškės jos turinys.

Priminsime, kad R. Vanagaitės giminės šaknys – Kavarske. Ne kartą su anykštėnais susitikusi R. Vanagaitė didžiavosi savo kilme ir seneliu, kuris, kaip pasakojo, buvo ištremtas už tai, kad  „užvertė medį, jog sovietai nepravažiuotų“.

 „Mano giminė – nuo Kavarsko. Šeima turėjo 60 hektarų žemės, todėl buvo ištremti. Senelis Jonas Vanagas nuvertė medį Kavarske per gatvę, kad rusų armija nepravažiuotų. Kaimynas įskundė, senelis turėjo slapstytis. Atėjo tik kartą žmonos aplankyti apsirengęs moteriškais rūbais. Tą pačią dieną jį Kavarske sulaikė, nes vėl įskundė. Ištrėmė į Kazachstaną, kur jis po kelių mėnesių mirė. Mano giminė visa Kavarske palaidota“, –
anykštėnams vieną versiją pasakojo R. Vanagaitė, tačiau knygoje  „Mūsiškiai“ senelis parodomas visiškai kitu rakursu – kaip prisidėjęs prie holokausto. 

Po jos pareiškimų, kad pokario kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę
A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas, žmogus, šlovinęs Sovietų Sąjungą, ir teiginių, kad per žiaurius KGB tardymus patirti nežmoniški suluošinimai – bandymas nusižudyti. Leidykla „Alma littera“, su kuria bendradarbiavo R. Vanagaitė, yra išėmusi iš prekybos visas R. Vanagaitės knygas. Šiuo metu R.Vanagaitė knygas platina pati, Jos knyga „Mūsiškiai“ išversta į rusų kalbą ir plačiai
reklamuota. Taip pat pasirodė vertimai į kitas kalbas.   

Apie du Vanagus
Kūrinyje „Mūsiškiai“ R. Vanagaitė nepagailėjo ir „demaskavo“ net savo kavarskėną senelį. Į tai dėmesį atkreipė iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas. Straipsnyje „Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą“.

Štai kas, T. Baranausko nuomone, neturėtų prasprūsti pro R. Vanagaitės knygų skaitytojų akis.
Jeigu atversime išleistą skandalingąją R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, matysime, kad placdarmas šiam puolimui prieš A. Ramananauską-Vanagą visgi buvo paruoštas iš anksto –
šioje elitiniuose vakarėliuose aukštai kotiruotoje knygoje, kurią ir dabar jos reklaminėje kampanijoje dalyvavęs Andrius Tapinas įvardija kaip „kontroversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses“.

Šioje knygoje labai aiškiai vedama mintis, kad 1941 m. birželio sukilimo dalyviai ir žydšaudžiai – tai vienas ir tas pats.

Savo tezei „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ pagrįsti R. Vanagaitė paaukojo net savo pačios senelio Jono Vanago, 1941 m. birželio sukilėlio, gerą vardą ir atminimą. Tai buvo pirmasis jos apšmeižtas Vanagas, patogus dar ir tuo, kad taip „rašytoja“ galėjo sustiprinti savo, kaip kovotojos už tiesą, įvaizdį – jai neva labai skaudu pripažinti tiesą apie savo senelį, bet štai sąžinė reikalauja… O kadangi senelis – tik eilinis, niekam nežinomas sukilėlis, tai niekam ir nekilo mintis jį ginti ar dėl jo garbės kovoti. Šis Vangas buvo lengvesnė auka garbės ir pinigų ištroškusiai anūkei, nei tas antrasis, kurį ne taip sėkmingai užsipuolė pastaruoju metu.

Jau pačioje knygos pradžioje „rašytoja“ trykšta autoironija, prisistatydama, kaip „pagerinta lietuvė“: „Aš ne tik lietuvė, aš pagerinta lietuvė, nes tėvo Jono Vanago tėvas, senis Vanagas, – politinis kalinys, nuteistas už antisovietinę veiklą ir per pusmetį negyvai sušalęs Karlage“ (p. 13). Tas jo sušalimas Karlage anūkės dar ypatingu būdu pašiepiamas kitoje vietoje: „Išbuvo Karlage pusmetį ir kaip tikras patriotas mirė 1946 m. Vasario 16-osios išvakarėse“ (p. 56). O kad joks jis patriotas, o tik „moralinė našta“ dorajai anūkėlei, rėžiama iš karto ir be užuolankų: „Jono Vanago žygdarbį man šiek tiek aptemdė byloje rasta žinia, kad jis vokiečių okupacijos metais buvo komisijos, sudarinėjusios žydų sąrašus, narys. Jis žydų žudynėse nedalyvavo, jų turto nesigviešė, nes buvo pakankamai turtingas. Tardomi liudytojai pasakojo, kad visi dešimt surašytų Kavarsko žydų 1941 m. rugpjūtį buvo nuvaryti į Ukmergę“ (p. 13).

Drauge su savo meilužiu Efraimu Zurofu (knygoje ironiškai vadinamu „priešu“) R. Vanagaitė lankėsi savo senelio „nusikaltimų“ vietoje Kavarske ir paskyrė tam visą poskyrį. Čia jau iškart nurodo, kad Kavarske gyveno apie tūkstantį žydų (p. 193)… Palaukit, iš tūkstančio žydų jos „prie holokausto prisidėjęs“ senelis surašė tik 10? Ir kaip gi jis juos atrinko? Atsakymo šį vienintelį kartą R. Vanagaitė iki galo nenuslepia ir lyg tarp kitko iškloja jau kitame puslapyje: „Ką iš tikrųjų padarė mano senelis? Trys liudytojai pasakoja vieną ir tą patį – jis buvo vokiečių gerbiamas žmogus, turėjo brauningą ir buvo nacių teisminės komisijos narys. Toji komisija pačioje karo pradžioje sudarė 10 aktyvistų sąrašą. Šie aktyvistai buvo sušaudyti pačioje karo pradžioje. Kas jie buvo? Vien tik žydai? Byloje minima tik vieno nužudytojo pavardė – Jakovas Ovčinikovas, apylinkės komjaunimo sekretorius“ (p. 194). Taigi, tai buvę žmonės iš pradžių R. Vanagaitės kukliai pavadinti „aktyvistais“, bet paskui nurodomas ir vienas konkretus „aktyvistas“, iš kurio pareigų akivaizdžiai matosi, kad tai – būtent sovietiniai aktyvistai, gal net visai ne žydai, ar ne vien žydai – anūkė to nė nežino…

Bet, verčiame dar vieną puslapį ir matome  kaip šie tiesiog „aktyvistai“ tampa jau „žydų aktyvistais“: „Klausiam Romo apie 10 žydų aktyvistų žūties vietą prie Kavarsko“ (p. 195). Atgailaujanti anūkė ieško senelio „nusikaltimo“ pėdsakų ir juos suranda… Tiesa, ne Ukmergėje, kaip iš pradžių teigė, o Pumpučių kaime prie Kavarsko, kur ji drauge su Zurofu lanko tų „aktyvistų“ kapą, drebančiomis rankomis nuima paminklu šliaužiančią sraigę, reaguodama į rūstų Zurofo žvilgsnį… Ir tik išverkus visas ašaras dėl liūdno dešimties kolaborantų likimo, Zurofo žodžiais reziumuojama, pirmą kartą įvardijant, dėl ko virkauta iš tikrųjų: „Sovietų aktyvistų žudynių vieta nepažymėta. 700 metrų nuo kelio, per laukus į daubą paupyje, be vietinio žmogaus pagalbos jos niekada nebūtume radę. (…) Šis tolimas kampelis paupio krūmuose yra viena iš labiausiai šokiruojančių mano matytų žydų žūties vietų. Nėra nė ženklo, kas žuvo, kiek jų žuvo, kada žuvo ir kas žudikai“
(p. 199–200).

Ne, ne šimtai nekaltų Kavarsko žydų, o šie 10 sovietinių aktyvistų – didžiausios raudos ir atgailos objektas. Nes prie jų išaiškinimo ir suėmimo prisidėjo Jonas Vanagas, 1941 m. birželio sukilėlis, nešaudęs jokių žydų, nepasmerkęs mirčiai jokių nekaltų žydų, bet turėjęs nelaimę būti R. Vanagaitės seneliu… Šioji, kaipo viešųjų ryšių specialistė, suprato, kad jos teksto emociniam paveikimui tiesiog funkciškai reikalinga asmeninė „atgaila“, ir todėl žūtbūt seneliui reikia priskirti žydšaudystę. Kad paskui visur galėtų patetiškai dūsauti, kaip ji atgailauja, ir kad kiekvienas lietuvis savo giminėje surastų „tokių“, jei tik ryžtųsi ieškoti…

Kartu įvertinamas ir visas birželio sukilimas. Į jį vėl žiūrima per apšmeižtojo Jono Vanago istorijos prizmę. Atkreiptinas dėmesys į sukilėlių motyvacijos išaiškinimą tariamų Jono Vanago motyvų pagrindu: „Juk sovietai ką tik buvo atėmę iš jo žemes ir išdaliję nepasiturintiems“ (p. 56). Sovietinės istoriografijos klišė visame gražume! Godūs buržujai ir buožės keršija liaudžiai už prarastus turtus! Taip, regis, beviltiškai pasenusi sovietmečio klasių kovos teorija grįžta per tariamą R. Vanagaitės asmeninę patirtį, persidažiusi nuoširdžios žmogiškos išpažinties spalvomis.

Ir dar: žydai „bėgo iš Lietuvos, bet vokiečiai ją užėmė taip greitai, kad į SSRS gilumą spėjo pasitraukti tik apie 6 procentus visų Lietuvos žydų“ (p. 57). Birželio sukilėliai kalti dėl to, kad sovietai bėgo per greitai!

Kuo gi R. Vanagaitės knyga skiriasi nuo sovietinės istoriografijos? Yra, ko gero, du dalykai. Pirma, sovietinė istoriografija neakcentavo žydų. Sovietinių aktyvistų žudymas jai buvo blogis savaime, jų nereikėjo dangstyti žydų vardu. Antra, ji rašyta sunkiu „mokslinio materializmo“ stiliumi, slegiama rūsčių ir neišvengiamų dėsningumų, klasių kovos ir gamybinių santykių bei jėgų. R. Vanagaitė sovietmečio istoriografijos tezėms prideda emocinio jausmingumo. Taip jos ir užmaskuojamos, ir tampa įtaigesnės.

Bet štai… nesėkmė! Pasirodo, Jono Vanago paaukojimo sovietmečio tezių reanimavimui nepakako. Vos prisiliesta prie žinomesnio Vanago – Adolfo Ramanausko-Vanago, elitiniuose vakarėliuose ir užsakomuosiuose atsiliepimuose patikliai priimta tezė „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ ėmė ir nesuveikė. Teko atsiprašyti.

Teatrui grasina piketais
Toks teatro sumanymas iššaukė ir visuomenės reakcija. Teatrui laišką parašė Antanina Lazdauskaite iš Būtingės prisistačiusi moteris. Žiniasklaida praneša, kad ji teigė, jpg „rusų propagandos autorės R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ statyti negalima, o teatrą – bausti“.

A. Lazdauskaitė teatro vadovams adresuotame laiške grasina surengti protestą ir rašo: „Tremtinių ir politinių kalinių visuotinio susirinkimo metu inicijavome peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir Panevėžio miesto merui, jog būtų panaikintas finansavimas šiam teatrui, o pats teatras uždarytas kaip susikompromitavęs tiek seksualinio priekabiavimo, tiek priešiškos propagandos bylose“.

Laiške A. Lazdauskaitė nurodė, jog peticija jau surinko 10 tūkst. parašų.  Reaguodamas į laišką, teatro vadovas A. Jevsejevas pasidalijo, kad spektaklį tikrai žadama statyti. Jį rengia režisierius Artūras Areima, o pjesę pagal didelį ažiotažą sukėlusią R. Vanagaitės knygą rašo lenkų dramaturgas Michalas Valčakas. Tiesa, su pačia A. Lazdauskaite susisiekti žurnalistams nepavyko, tad vargu ar toks asmuo iš tikro yra. Viena, kuo galima neabejoti, kad triukšmo tikrai dar bus. 





Linas BITVINSKAS
ŠILELIS Nr. 34 (1151)


 







         

      
Sprendimas: DPromoLink