ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:35
NAUJIENOS:

2014-04-10. Elegantiškai pražilę peizažai

Praėjusį penktadienį Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje atidaryta  profesionalaus fotografo Alfredo Motiejūno paroda „Išeinantys“. Į atidarymo iškilmes susirinkęs gausus būrys anykštėnų žavėjosi autoriaus jautrumu, gebėjimu paprastuose vaizduose įžvelgti gyvenimo filosofiją. Juodai baltose A. Motiejūno užfiksuotose akimirkose žiūrovai įžvelgia ilgesį, liūdesį, žmogaus būties ir gyvenimo prasmės paieškas. Autorius pasineria į melancholišką rūką, pro kurį regimi gyvenimo išminties kontūrai. Parodoje eksponuojamos trisdešimt aštuonios meninės fotografijos. Visos jos, kaip ir pats autorius, elegantiškai „pražilusios“.
Parodos atidarymo proga pakalbinome fotografą Alfredą Motiejūną.

– Ar tikrai gyvenimas toks nespalvotas?


– Jau išaugau iš to spalvotojo periodo. Patirtis leidžia įžvelgti grožį neryškiuose prisiminimų siluetuose. Mane labiau žavi ne triukšmingos šventės, bet migloti toliai, į kuriuos žiūriu susimąstęs.


Prisimenu, kaip pradėjau fotografuoti juodai baltą pasaulį. Esu su menais nesusijusių anykštėnų vaikas. Labai norėjau fotografuoti. Būdamas J. Biliūno mokyklos septintokas, nusipirkau pirmąjį savo fotoaparatą „Smena“. Pats susitaupiau 13 rublių ir 50 kapeikų monetomis po vieną kapeiką. Nunešiau į tuometinį „univermagą“ didelę metalinę saldainių dėžutę pinigėlių. Pardavėja ilgai skaičiavo, klydo, vėl skaičiavo, kol galop pasvėrė tas kapeikas ir pardavė man fotoaparatą. Didžiavausi, kad ir aš, kaip garsusis fotografas Izidorius Girčys, turiu nuosavą aparatą. Fotografavau kaimyno šunį, kalakutus, medžius, mišką ir visą mane supančią aplinką. Nuotraukas darydavau namuose. Kai nusileisdavo saulė, savo kambaryje užsidengdavau langus ir ryškinau juostas, nuotraukas. Šis užsiėmimas mane įtraukė.


Mokykloje pradėjau lankyti fotografijos būrelį, kuriam vadovavo Jonas Juknevičius. Jis patikėdavo man laboratorijos raktus. Buvau lyg šeimininkas, galėdavau ateiti kada panorėjęs. Čia įgavau fotografijos paslapčių pradmenis. 


Gal dvejus metus lankiau fotografijos būrelį Anykščių pionierių namuose. Už mano pasiekimus fotografijoje gavau kelialapį į jaunųjų technikų stovyklą Ignalinoje. Rajonas gaudavo tik vieną tokį kelialapį per metus. Jį man įteikė iškilmingai, kaip didžiausią brangenybę. Stovykla truko mėnesį, joje dalyvavo apie 100 moksleivių iš visos Lietuvos. Buvome suskirstyti į atskiras grupes: aviamodelistų, kino, fotografijos ir kitas. Ten labai daug išmokau ir patobulėjau. 


Vėliau, nuo devintos klasės, dalyvavau Anykščių fotoklubo veikloje. Mokėmės iš tuo metu visiems prieinamo žurnalo „Sovetskoe foto“. Anykščių rajoną pasiekdavo vienas egzempliorius čekų leidinio „Fotoreviu“. Tik jis kažkur dingdavo. Matyt, visko bijantys partiniai funkcionieriai taip mus gelbėjo nuo neigiamos užsienio įtakos. Mokiausi iš vyresnių kolegų, godžiai rinkau žinias ir sparčiai tobulėjau. Gaudavau ypatingą postūmį, kai mano nuotraukas išspausdindavo rajoninis laikraštis „Kolektyvinis darbas“. 1972 metais tapau respublikinio fotografijų konkurso laureatu.  Dar turiu 1971 metais įvykusios Anykščių fotoklubo parodos katalogą. Jame šalia pripažintų fotografų: Izidoriaus Girčio, Aloyzo Janušio ir kitų „asų“ yra ir mano pavardė. Šalia jos  parašyta: „Alfredas Motiejūnas, 10 C klasės mokinys – irgi didelis peizažo ir iš viso gamtos gyvenimo mėgėjas“.


– Jus galima vadinti peizažo meistru?


– Taip lėmė likimas, kad po mokyklos išėjau į sovietinę armiją. Tarnavau Suomijos ir Norvegijos pasienyje, Kolos pusiasalyje, Murmansko srityje, Severomorsko mieste. Tai ypatingai sukarinta teritorija, „normalūs“ žmonės ten nepakliūna. Buvau brigados fotografas. Čia mane sužavėjo atšiauri gamta. Išnaršiau slapčiausius pusiasalio užkaborius, fotografavau šiaurės pašvaistes, baltąsias naktis, Šiaurės jūros bangas. Peizažai panašėjo į kosminius. Džiaugiuosi šia patirtimi. Gaila, kad iš įslaptintos teritorijos išsivežti negatyvų negalėjau. Bet atmintyje tie nežemiški vaizdai išliko iki šiol. Labai mėgstu fotografuoti gamtą, tik dažnai fotografuoju tai,  ką reikia, bet ne ką noriu.


Po armijos grįžęs į Anykščius, įsidarbinau Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate (BGAK) fotografu. Tuometinis direktorius Julijonas Uzdonas siūlė pradžioj padirbėti mokiniu. Aš jau turėjau tokią patirtį ir pasitikėjimą, kad pareikalavau iš karto meistro darbo. Čia dirbdamas šalia peizažo pradėjau gilintis į psichologinį portretą. Geriausios mano nuotraukos – portretai. Respublikiniuose buitininkų fotografijų konkursuose du kartus buvau laureatu. Namuose kažkur turiu paties ministro Plechavičiaus man įteiktą radijo imtuvą „VEF“ ir diplomus. 


Domėjimasis menine fotografija neatleido nuo kasdieninių darbų. Buvau „gastroliuojantis“ fotografas. Dirbau ne tik studijoje, bet vykdavau į mokyklas, pas žmones į namus fotografuoti švenčių, vestuvių, išleistuvių, paskutinių skambučių, laidotuvių. Būdavo dienų, kad nufotografuodavau po tris laidotuves. Bažnyčioje lankydavausi dažniau nei praktikuojantis katalikas. Mintinai mokėjau visas laidotuvių giesmes ir maldas.
Po BGAK (būk gudrus, apgauk kitus) griūties, pradėjau nuosavą verslą. Namuose įsirengiau studiją, fotografuoju anykštėnų gyvenimą.


– Dokumentinė fotografija – labai svarbi?


– Dokumentinė fotografija – mūsų istorija. Gailiuosi, kad kraustantis iš vienos vietos į kitą neišliko mano vaikystės nuotraukos ir negatyvai. Tokio didelio kiekio negalėjau tampytis su savimi. Vėliau, kai atsirado galimybė kaupti archyvą, pradėjau rinkti senas fotografijas. Turiu suklijavęs į albumą visą Anykščių Sąjūdžio istoriją nuo pirmojo susirinkimo. Prieš mėnesį J. Biliūno gimnazijoje surengtoje mano parodoje „Taip buvo prieš 40 metų“, eksponavau istorines mokyklos, klasės draugų, mokytojų nuotraukas. Nuo 1994 metų archyvuoju visą medžiagą istorijai. Ir savo mokinius skatinu tai daryti. Jau trylikti metai, kai aš mokau jaunąją kartą fotografijos paslapčių. Vienu metu A.Vienuolio ir J. Biliūno gimnazijose turėjau fotobūrelius. Moksleiviai domisi fotografija. 


– Ar išugdėte gabių fotografų?


– Keli mano mokiniai yra pasirinkę fotografo specialybę: Rokas Bužinskas, Faustas Talačka, Ieva Laurinavičiūtė. Gal dar ko ir nežinau. Nebūtinai visi gabūs tampa profesionalais. Svarbu, kad visi vaikai, kurie lankė užsiėmimus ir domėjosi fotografija, jau kitaip mato pasaulį. Jie aplinkoje mato grožį. Gal kokie devyneri metai mano mokiniai yra nuolatiniai respublikinių fotografijos konkursų laureatai. Vienais metais jų buvo net keturi. Kai turėjau būrelius abiejose mokyklose, iš konkurso parsiveždavom po aštuonis diplomus. Visų laikų rekordininkas – mano mokinys Vytautas Navikas. Jis, kol mokėsi pas mane 5 metus (nuo 8 iki 12 klasės), už fotografijas gavo 14 įvairių diplomų ir apdovanojimų. 


Kasmet Utenoje vykstančiame fotografijų konkurse, skirtame Žemės dienai, su moksleiviais dalyvauju ir aš. Keliose parodose esu dalyvavęs, tokios statistikos nevedu. Žinau, kad esu surengęs per 10 personalinių parodų ir dar daug kartų dalyvavęs grupinėse parodose. Savo darbus eksponavau tarptautinėse parodose Latvijoje ir Baltarusijoje.


Dabar veikianti mano paroda „Išeinantys“ yra grįžimas prie peizažo. Šalia nuotraukų gerai įsikomponavo ir  literatūriniai tekstai. Seniai norėjau prie savo nuotraukų matyti pojūčių aprašymus. Tai puikiai atliko rašytojai Vygandas Raškantis, Veronika Dikčiuvienė, Rimantas Vanagas ir Tautvydas Kontrimavičius. Ši žodžio ir vaizdo sintezė sukuria ypatingą atmosferą, nes visos nuotraukos darytos smarkiai sningant arba per tirštą rūką. Įamžintas prie mano namų prigludęs, anykštėnams toks artimas miesto parkas – gamtos salelė. Gamtoje matosi, kaip eina laikas. Savo gyvenimo keliu eina ir žmonės. Niekur nesidėsiu, išeisiu ir aš pats. Dabar jau tikrai žinau, kad nebūtina apkeliauti Žemės rutulį, gyvenimo prasmės galima ieškoti savo aplinkoje. Tam ypatingai tinka puiki Anykščių gamta.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink