ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 4:06
NAUJIENOS:

2014-04-17. Vėjas išpučia bures ir judina žaismingas vėtrunges

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos, bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus. Projektą remia Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis”. 


Šiuo metu „Gatvės galerijoje” pristatomas keramikas ir dailiųjų gaminių meistras Renoldas Petronis. Tai – pirmoji autoriaus personalinė paroda. Ekspozicijos atidarymo proga Renoldą Petronį pakalbino „Šilelis”.

– Kada pradėjote domėtis menais?


– Gimiau ir užaugau Panevėžyje. Gal šešerius metus mokiausi dailės mokykloje. Nuo pat vaikystės visada jaučiau potraukį kurti gražius daiktus. Baigęs mokslus, dirbau Panevėžio dramos teatre dekoratoriumi. Darbas teatre man patiko, bet mano ten sukurtų dekoracijų ant prekystalio nepadėsi. Su pagarba ir pavydu žiūrėdavau į tautodailininkus mugėse, kurie parduodavo savo sukurtus darbus. Norėjau būti vienas iš jų, turėti savo dirbtuves, gaminti suvenyrus. Mano dėdė, profesionalus fotografas, siūlė man padirbėti mokiniu pas dailininką keramiką. Bet aš buvau ambicingas jaunuolis, norėjau dirbti savarankiškai. Gyvenau bute, namuose sąlygų dirbti nebuvo. Išsinuomavau Panevėžyje dirbtuves ir pradėjau gaminti keraminius laivus. Tuomet dar nė vienas dailininkas keraminių laivų negamino. Aš įsigijau atvirukų komplektą, kuriame buvo pavaizduoti laivai, turintys istoriją, ir iš tų atvaizdų dariau laivų modelius. Įsivaizdavau, kad mano laivai stovės gražiuose namuose ant židinio atbrailos, žadins svajones, kelionių ilgesį. Galiu amžinai žiūrėti į vėjo išpūstas bures. Laivų modelių gamyba buvo sudėtingas darbas. Stengiausi atkartoti visas smulkiausias detales: verves, langinių piešinius, tvorelių baliustradas, vėliavas ir t. t. Laivo korpusą gaminau iš molio, stiebus ir patrankas iš medžio, bures siūdavau iš drobės. Žmonės noriai pirkdavo mano laivus. Juos gaminau apie penkiolika metų. Per tą laiką net negaliu suskaičiuoti kiek įvairių burlaivių esu pagaminęs. Buvo visokių: nuo pačių mažiausių, telpančių į delną, iki metro dydžio specialiai užsakytų interjerams papuošti. Labai daug laivų esu pagaminęs, bet toli su jais „nenuplaukiau”.


– Kaip atsiradote Anykščių krašte?


– Domėjausi patalpų puošimo galimybėmis. Pirkdavau interjero žurnalus. Kažkokiame žurnale perskaičiau straipsnį apie Kęstutį Indriūną. Ten buvo aprašyta, kaip jis atvažiavo gyventi į sodybą Anykščių rajone, buvo daug jo sodybos nuotraukų su spalvingais interjerais, namų aplinka. Tada su žmona pamanėme, kad galima gyventi ir vienkiemyje. Ta mintis mūsų neapleido. Dairėmės sodybos kaime. Vieną vasarą su žmona ėjome per šventinių Anykščių centrą ir džiaugėmės, kaip čia viskas gražu. Tada aš ir pasakiau: „bliamba, noriu čia gyventi“. Tie žodžiai buvo lemtingi. 1998 metais atsirado galimybė iš Panevėžio atsikraustyti į Šlavėnų kaimą šalia Anykščių, į savo tėvo gimtą sodybą. Įsirengėme keramikos dirbtuvėles.


Čia gyvendami pradėjome kurti naujus gaminius. Gaminome keraminius katinus, žuvis, triušius, zodiako ženklų pakabukus ir kitokius suvenyrus. Pardavinėjome mugėse visoje Lietuvoje ir Anykščiuose, šalia Puntuko akmens. Keramikų Lietuvoje labai daug. Jaučiama didelė konkurencija. Pirkėjų nedaugėja arba žmonės jau pasipuošė savo patalpas keramikos gaminiais. Tada sugalvojau, kad lietuvių kiemuose trūksta spalvinių judančių akcentų. Atradau medį, kaip medžiagą kūrybai. Pradėjau gaminti vėtrunges. Mano vėtrungės ne tik parodo vėjo kryptį, priekyje įtaisytas vėjo „malūnėlis“ perduoda sukimo momentą į kitas detales ir žmonių ar gyvūnų figūrėles. Vėjui papūtus, propeleris pradeda suktis, o figūrėlės judėti. Paukščiai plasnoja, žmonės skaldo malkas, kala kūjais, vaikai supasi sūpynėse ir t. t. Jau esu pagaminęs per 60 įvairių vėtrungių. Jos spalvotos ir žaismingos, žiūrint į judančius žmogeliukus pakyla nuotaika. Į šią pirmąją savo darbų parodą atvežiau tik kelis pavyzdžius, nes dauguma įdomesnių parduotos. Tikiuosi, kad ši paroda ne paskutinė ir aš dar turėsiu galimybę supažindinti anykštėnus su savo menais.


Ateityje savo vėtrungėse bandysiu pavaizduoti Anykščių motyvus: geležinkelį, Puntuką, miesto panoramą, bažnyčią. Mugėse meno mylėtojai nusipirkę mano vėtrunges į savo kiemus parsiveš ir dalelę Anykščių. Lai vėjas išpučia bures, sujudina žaismingas vėtrunges ir atneša tolimų kraštų kvapą ir kelionių ilgesį.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink