ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 3:59
NAUJIENOS:

2014-05-08. Geros dainos nesensta

Šiais metais liepos mėnesio pradžioje Lietuvoje skambės dainų šventė „Čia mano namai“. Dalyvauti respublikinėje dainų šventėje pakviestas Anykščių šv. Mato bažnyčios choras „Salve Cantus“. Pakalbinome šio ir dar dviejų bažnytinių chorų bei vyrų vokalinio ansamblio „Varius“ vadovą, vargonininką Rimvydą Griauzdę.

– Visas Jūsų gyvenimas – dainavimas?


– Nuo mažens mane lydi muzika. Gimiau Pasvalio rajone, Namišių kaime. Tėveliai giedojo bažnyčioje. Šeimoje augome septyni vaikai –  keturi broliai ir trys seserys. Visi muzikalūs, dainuojantys, grojantys įvairiais instrumentais. Aš, besimokydamas Pasvalio vidurinėje mokykloje, septynis metus lankiau muzikos mokyklą, smuiko klasę. Bet ne vien muzika aš tada žavėjausi. Vienas mano brolių dirbo Panevėžio aeroklube lakūnu instruktoriumi. Važiuodavau su juo skraidyti. Tris metus Panevėžio aeroklube lankiau sklandymą. Labai mėgau skraidyti ir norėjau tapti lakūnu. Dar besimokydamas Pasvalyje, nuo mažens patarnaudavau savo kaimo Kyburių bažnyčioje. Prisimenu, vienais metais reikėjo perdažyti tą medinę bažnytėlę. Klebonas pakvietė ir mane į talką. Užlipęs bokšte radau fisharmoniją ir pabandžiau pagroti. Buvau jau bebaigiantis muzikos mokyklą, tad man visai neblogai pasisekė sugroti kažkokį kūrinį. Mano muzikavimą išgirdo klebonas ir pakvietė pagroti per mišias. Tai buvo mano, kaip vargonininko, karjeros pradžia. Jaunystėje buvau skraidantis smuikininkas ir bažnyčios patarnautojas.


– Kaip atsitiko, kad tapote ne lakūnu, bet vargonininku?


– Tuomet buvau jaunas maksimalistas. Maniau, kad muzikavimas man tik gyvenimo paįvairinimui, o specialybė bus skraidymas. Baigęs Pasvalio vidurinę, įstojau į Ukrainos aviacijos mokymo centrą. Tą mokyklą buvo baigęs ir mano brolis, kuris man buvo didelis autoritetas. Ukrainoje tarnavau bene tris metus sukarintoje skraidymo mokykloje ir įgijau sraigtasparnio piloto specialybę. Maniau, kad mano darbas bus skraidymas, kaip garsaus gruzinų filmo „Mimino“ personažo. Deja, Lietuvoje tokio darbo man nebuvo. Siūlė važiuoti į Rusijos šiaurę dirbti karinio sraigtasparnio pilotu. Kariuomenėje dirbti nenorėjau. Atsisakiau to pasiūlymo ir grįžau į Lietuvą.
Ieškodamas kažkokio darbo, pasikalbėjau su pažįstamu klebonu, kuris man ir pasiūlė dirbti vargonininku Kriaunų bažnyčioje, Rokiškio rajone. Ten dirbau vienerius metus. Kleboną iškėlė į kitą parapiją, o aš išėjau vargonuoti į Obelių bažnyčią. Tuo metu buvau bene jauniausias vargonininkas Lietuvoje.


– Kokie gyvenimo vingiai atvedė į Anykščius?


– Lietuvoje budo Sąjūdis. Su atgimimo pradžia sutapo mano atvažiavimas į Anykščius. 1989 metų rudenį susirgo Anykščių bažnyčios vargonininkas,      ir klebonas Albertas Talačka pasiūlė man užimti jo vietą. Pirmą kartą pradėjau vargonuoti tokioje didelėje bažnyčioje. Man labai patiko žmonių geranoriškumas. Mano grojimo ateidavo pasiklausyti vis daugiau žmonių. Supratau, kad noriu čia dirbti. Pradėjau intensyviai mokytis. Baigiau trejų metų Vilniaus muzikos akademijos organizuotus kursus vargonininkams. Panevėžio Jono Švedo konservatorijoje įgijau chorinio dirigavimo, solinio dainavimo ir bažnyčios vargonininko specialybes. Vėliau dar mokiausi Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijau muzikos pedagogo specialybę.


– Kaip gimė choras „Salve Cantus“? 


– Man atvykus, Anykščių bažnyčioje jau buvo du chorai: mišrus ir vyrų. Lietuvoje buvo atgimimo metai. Norėjau atnaujinti repertuarą, pasikviesti jaunimo. Klebonas A. Talačka man pritarė ir pasiūlė suburti jaunimo chorą. Senbuvių chorų neardžiau, jie visi buvo labai tarp savęs apsipratę, bet 1990 metų pavasarį gimė naujas choras „Salve Cantus“. Susirinko apie dvidešimt jaunų žmonių. Visi degėme entuziazmu ir energija, noriai rinkomės repetuoti. Per kelis mėnesius išmokome septynias naujas giesmes ir liepos mėnesį, per šv. Onos atlaidus, užgiedojome Anykščių bažnyčioje. Tai buvo įvykis Anykščių kultūriniame gyvenime. Miestelėnai mus pripažino.


Pradėjome koncertuoti ne tik bažnyčioje. Chorui pasiūdinome du skirtingus kostiumus, išmokome daugiau naujų giesmių. Vieną kūrinį giedojome garsaus išeivijos poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščio tekstu, kuriam muziką parašė kompozitorius Antanas Paulavičius. Autoriai išgirdę, kaip mūsų choras atlieka jų kūrinį, buvo sužavėti. B. Brazdžionis visiems choristams užrašė autografus savo knygoje „Per Pasaulį keliauja žmogus“.
Koncertavome pirmuose Pasaulio anykštėnų suvažiavimuose. Visur mus kvietė, nes kito choro Anykščiuose nebuvo. Plačiai gastroliavome Lietuvoje. Nuo choro susikūrimo 1990 metais esame nuolatiniai Respublikinių dainų švenčių dalyviai. Aplankėme daug užsienio šalių: Lenkiją, Latviją, Čekiją, Norvegiją, Šveicariją. Esame dainavę Austrijoje, Zalcburgo miesto operos teatro didžiojoje scenoje. Giedojome Italijoje, Romos Panteone. Prisimenu tą didelę apvalią erdvę su puikia akustika ir apvalia anga lubose, pro kurią matosi dangus.


Pagrindinis mūsų chorų tikslas ne gastrolės ir dainų šventės, bet giedojimas per Mišias Anykščių šv. Mato evangelisto bažnyčioje. Čia gieda visi trys mano vadovaujami bažnytiniai chorai.


– Dar vadovaujate ir vyrų vokaliniam ansambliui.


– Idėja suburti dainuojančius vyrus kilo Anykščių krašto apsaugos savanoriams. Jie pakvietė mane vadovauti ansambliui, mokėjo atlyginimą. Surinkau dvylika balsingų vyrų ir pradėjome repetuoti. Mums neblogai sekėsi. Savanoriškos krašto apsaugos konkursuose buvome daugkartiniai laureatai. Su šiuo ansambliu gastroliavome plačiai Lietuvoje, buvome Latvijoje, Lenkijoje. Nutrūkus finansavimui, dar dvejus  metus su tuo kolektyvu dirbau be atlygio. Gaila buvo išsiskirti su dainą taip mylinčiais vyrais. To kolektyvo pagrindu Anykščių kultūros centre sukūriau vyrų ansamblį „Varius“. Kitais metais švęsime šio ansamblio dešimties metų jubiliejų. Greitai bėga laikas. Net nesitiki, kad ir aš su jais dainuoju jau dešimtmetį. Labai norisi atnaujinti savo repertuarą, tik bėda yra ta, kad Lietuvos kompozitoriai nerašo chorams dainų. Tenka ir pačiam aranžuoti kūrinius, kad tiktų ansambliui. Pats pritaikiau keturiems balsams Raimondo Paulso kūrinį „Vėjų daina“, Algimanto Raudonikio „Skinsiu raudoną rožę“. Bet dauguma mūsų repertuaro dainų yra dar sovietmetį menančios senos dainos. Nors geros dainos nesensta, sensta tik atlikėjai. Todėl dainuokime, kol nepasenome.


Dainavimu ir muzika „užkrėčiau“ ir savo šeimą. Abi mano dukros baigusios Anykščių muzikos mokyklą, viena – fleitos, kita – fortepijono specialybes. Žmona irgi turi klausą ir balsą, tik dar nesiryžta niekur dalyvauti. O mes su vyresniąja dukra Gabriele mielai padainuojame visuose suėjimuose ir Kęstučio Grigaliūno vadovaujamoje kapeloje „Grieža“. Gabrielė studijuoja Vilniuje, bet mielai sugrįžta pagroti kontrabosu Anykščių kapeloje. Manau, kad ir mano anūkai bus muzikalūs. Su muzika žmonėms lengviau gyventi.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink