ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. rugpjūčio 7 d. penktadienis - 21:36
NAUJIENOS:

2013-09-26. Į „Gat­vės ga­le­ri­ją” at­skri­do an­ge­lai

Valdas PelegrimasValdas Pelegrimas

Anykš­čių me­ni­nin­kų aso­cia­ci­ja įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Gat­vės ga­le­ri­ja”. Šio pro­jek­to tiks­las yra pa­mi­nė­ti Pa­sau­lio anykš­tė­nų me­tus.  Anykš­čių mies­to cen­tre įreng­to­je vit­ri­no­je iki šių me­tų pa­bai­gos bus eks­po­nuo­ja­mi Pa­sau­lio anykš­tė­nų dai­li­nin­kų dar­bai, juos ne­mo­ka­mai ga­lės ap­žiū­rė­ti vi­si pra­ei­viai. Pro­jek­tą re­mia LR kul­tū­ros rė­mi­mo fon­das ir Anykš­čių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. Ant­ra­sis ga­le­ri­jo­je pri­sta­to­mas au­to­rius yra dai­lių­jų dir­bi­nių iš me­džio kū­rė­jas Val­das Pe­leg­ri­mas.

Parodos išeks­po­na­vi­mo pro­ga kal­bėjomės su me­ni­nin­ku Val­du Pe­leg­ri­mu:

 

– Kaip Jūs ta­po­te anykš­tė­nu?

  Aš gi­miau ir už­au­gau Vil­niu­je. Vie­šė­da­mas pas drau­gus Drus­ki­nin­kuo­se su­si­pa­ži­nau su bū­si­ma žmo­na Rū­ta. Ko­dėl me­ni­nin­kas me­ni­nin­ką trau­kia, gal kad leng­viau vie­nas ki­tą su­pran­ta? Jei rim­tam žmo­gui at­ro­dy­tų, kad aš nu­si­šne­ku, tai me­ni­nin­kas su­pras. Ve­džiau, su­si­lau­kė­me vai­kų, gy­ve­no­me bu­te Kau­ne.  La­bai no­rė­jau tu­rė­ti dau­giau vie­tos kū­ry­bai, įsi­reng­ti sa­vo dirb­tu­ves. Ieš­ko­jo­me so­dy­bos Dzū­ki­jo­je, bet nie­ko sau tin­ka­mo ne­ra­do­me.

Kar­tą man iš Anykš­čių pa­skam­bi­no drau­gas Kęs­tu­tis Juo­de­lis ir  pa­sa­kė, kad ša­lia Anykš­čių par­duo­da­mos gal še­šios so­dy­bos. At­va­žia­vo­me ir vie­ną iš­si­rin­ko­me. Nu­si­pir­kę ne iš kar­to pri­pra­to­me prie nau­jų na­mų. Vien­kie­my­je bu­vo bai­su, ne­jau­ku. Po pir­mos va­sa­ros, pra­leis­tos nau­jo­je so­dy­bo­je, Rū­ta su vai­kais iš­va­žia­vo į Kau­ną. Bu­vo sun­ku ją pri­sik­vies­ti gy­ven­ti kai­me, bet pri­sik­vie­čiau. Da­bar jau še­šio­li­ka me­tų čia ma­no na­mai, čia dirb­tu­vės, čia ir Rū­ta – ma­no mū­za.

– Jū­sų vi­sa šei­ma – me­ni­nin­kai?

– Aš ga­di­nu me­die­ną ir už tai gau­nu pi­ni­gus. Gal tai – me­nas? Prieš tai mo­kiau­si Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, dir­bau įvai­rius val­diš­kus dar­bus. Šiuo me­tu esu lais­vas menininkas, dir­bu pats sau. Nuo to lai­ko, kai me­čiau val­diš­ką tar­ny­bą, gy­ve­nu ge­rai.

Rū­ta ir­gi pu­siau me­ni­nin­kė, ji Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te bai­gė pie­ši­mą, brai­žy­bą ir dar­bus. Dir­ba Anykš­čių dai­lės mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ja.

Sū­nus Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je bai­gė skulp­tū­rą. Jis su sa­vo žmo­na dai­li­nin­ke ke­ra­mi­ke ga­mi­na pa­puo­ša­lus, da­ly­vau­ja mu­gė­se.

Abi duk­ros bai­gė Anykš­čių mu­zi­kos mo­kyk­lą, vie­na – flei­tos kla­sę, ki­ta – pia­ni­no. Jos sva­jo­ja ir to­liau stu­di­juo­ti mu­zi­ką.

La­bai džiau­giuo­si bū­da­mas lais­vas me­ni­nin­kas.

Lais­vė – ne tai, kai ga­li da­ry­ti ką no­ri, lais­vė – tai, kai ga­li ne­da­ry­ti to, ko ne­no­ri.

 

– Gar­sė­ja­te kaip an­ge­lų ga­min­to­jas.

– La­biau­siai ma­ne trau­kia plas­ti­nių for­mų ieš­ko­ji­mas me­dy­je. Tie­sa, iš­dro­žiau daug įvai­rių an­ge­lų. Jie iš­ei­na pa­na­šūs į bil­du­kus, ku­rie gy­ve­na ma­no dirb­tu­vė­se ir kre­čia man pokš­tus. Ma­no an­ge­lai – me­di­niai, bet su nuo­tai­kom. Kar­tais jie liūd­ni, kar­tais žais­min­gi ar iš­dy­kę, bet niekada nepikti. Bū­na, kad pa­imu kul­bę ir jau ma­tau pu­sę dar­bo.

Aš ga­mi­nu ne vien an­ge­lus. Esu pa­sta­tęs ke­lis kop­lyt­stul­pius, daug so­do skulp­tū­rų ir bal­dų.

Bu­vo eta­pas, kai ga­mi­nau vien me­di­nius du­be­nis, dė­žu­tes pa­puo­ša­lams, rie­šu­ti­nes, sal­dai­ni­nes.

Šiuo me­tu gi­li­nuo­si į skulp­tū­rą. Do­miuo­si se­nų­jų lie­tu­viš­kų kop­lyt­stul­pių sti­lis­ti­ka. Ban­džiau sa­ve kal­vys­tė­je.

Pa­ra­šy­k, kad ga­mi­nu pjaus­ty­mo len­te­les ir įdė­ki­te gra­žią ma­no nuo­trau­ką, kad mo­te­rims pa­tik­tų.

– Kur par­duo­da­te sa­vo dar­bus?

– Se­niau dau­gu­mą sa­vo dar­bų par­duo­da­vau mu­gė­se. Da­bar į vi­sas mu­ges jau ne­be­va­žiuo­ju, gal tik iš iner­ci­jos Vil­niu­je ap­lan­kau Ka­ziu­ko mu­gę ir Sos­ti­nės die­nų šven­tę, į ku­rią pa­tek­ti ne­leng­va. Šios šven­tės ren­gė­jai pre­kiau­ti kvie­čia tik įdo­miau­sius tau­to­dai­li­nin­kus.

Daug dar­bų pa­ga­mi­nu pa­gal už­sa­ky­mus, juos nu­per­ka iš na­mų. Da­lį sa­vo ga­mi­nių re­a­li­zuo­ju sa­vam dai­lės sa­lo­ne Anykš­čiuo­se.

An­ge­lus at­ne­šu į Sak­ra­li­nio me­no cen­trą.

Kar­tais jau­čiuo­si kaip pa­sa­kos tė­tis Kar­las, ku­rio iš­drož­tas Bu­ra­ti­nas at­gi­jo. Ku­ris nors iš ma­no iš­drož­tų an­ge­lų ir­gi at­gis. O gal jau ir yra gy­vų…

 

Žilvinas Pranas Smalskas

 

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink