ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. lapkričio 27 d. šeštadienis - 5:18
NAUJIENOS:

2014-05-21. Šokom, šokam, šoksim

Praėjusį šeštadienį Anykščių kultūros centre įvyko vakaras „Šokom, šokam, šoksim“, skirtas liaudiškų šokių kolektyvo „Vijurkas“ kūrybinės veiklos 30-mečiui. Kolektyvui nuo pat susikūrimo  vadovauja choreografė Jūratė Šimkienė. Šventinį koncertą sumaniai vedė režisierė Jolanta Pupkienė, kuri bandydama apibendrinti visą kolektyvo kūrybinę veiklą į sceną kvietė vis naujas poras. Vakaro metu koncertavo ir pirmieji kolektyvo nariai, tarp kurių  yra perkopusių per 50-metį šokėjų. Pasirodė ir patys jauniausi, dar besimokantys pradinėse klasėse šokėjėliai. Šoko buvę kolektyvų „Vijurkas“ ir „Vija“ dalyviai, kurie lankė šokių kolektyvus besimokydami Anykščiuose nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Nors šiuo metu daugelis jų studijuoja didmiesčiuose, šokis yra nuolatinis jų gyvenimo palydovas. Pusantros valandos trukęs koncertas pralėkė lyg maloni akimirka. Po koncerto pakalbinome jubiliejų švenčiančio kolektyvo „Vijurkas“ vadovę Jūratę Šimkienę.


– Papasakokite savo atvykimo į Anykščius istoriją.


– Esu gimusi ir užaugusi Klaipėdoje. Labai mylėjau savo gimtąjį miestą prie jūros ir niekur nenorėjau išvažiuoti, bet sovietmečiu visi jauni specialistai, baigę aukštąsias mokyklas, turėjo dirbti trejų metų paskyrimus Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Man besimokant Klaipėdos universiteto ketvirtajame kurse, atvažiavo tuometinis Anykščių kultūros rūmų direktorius Rimantas Budavičius ir pasiūlė darbą Anykščiuose.  Po pokalbio grįžusi į auditoriją apsiverkiau, nes jaučiausi taip, lyg mane pardavė. Nė karto nebuvau buvusi Anykščiuose ir bijojau nežinios. Bet privalėjau važiuoti atidirbti paskyrimą. Maniau, jei labai nepatiks, po trejų metų sugrįšiu į Klaipėdą. Sutartą dieną susikroviau mantą ir autobusais išvažiavau į Anykščius gyventi ir dirbti. Nuo Klaipėdos pusę kelio važiavau įsitempusi, o autobusui išvažiavus iš Kauno, aš kiekvienoje stotelėje buvau pasiruošusi išlipti, nes nežinojau nei kur tie Anykščiai, nei kaip jie atrodo. Mane ramino konduktorė, kuri pasakė, kad perspės, kai reikės išlipti. Labai rami nesijaučiau, nes pro autobuso langą matėsi nepažįstamų vietovių vaizdai. Išlipusi Anykščių autobusų stotyje, praeivių paklausiau, kur yra Kultūros rūmai ir su visais krepšiais atėjau į direktoriaus kabinetą. Tą pačią dieną, kaip ir buvo žadėta, mane įdarbino su sąlyga, kad per pusmetį surengsiu koncertą-diplominį darbą. Tik iškilo kita rimta problema – man žadėtas bendrabutis dar nebuvo pastatytas. Direktorius mane su visais krepšiais vežiojo į savo pažįstamų butus ir bandė kažkur laikinai apgyvendinti. Bet visi, pas ką ateidavom, jau turėjo nuomininkus arba neturėjo man vietos. Jau bijojau, kad teks miegoti darbovietėje, bet Kultūros rūmų valytoja mane laikinai priėmė pas save.


– Ar greitai pripratote prie naujo darbo?


– Pradžioje buvo labai sunku. Prisimenu, kaip kasdien nuo devintos valandos ryto sėdėdavau šaltam kabinete prie lango ir verkdavau. Nors buvo vasara, patalpoje buvo nemaloniai vėsu. Visi rūmų darbuotojai atostogavo, pastatas buvo tuščias ir nejaukus. Tuomet man atrodė, kad labai sudėtingas išplanavimas, rūmai klaidingi, juose per daug išėjimų, ilgų koridorių. Maniau, kad niekada čia nesusigaudysiu. Bet ilgainiui apsipratau. Po atostogų grįžo darbuotojai. Susipažinau su kolegomis. Pradėjau rinkti kolektyvą. 


Labai greitai surinkau apie trisdešimt moksleivių ir mokiau juos liaudiško šokio paslapčių. Su šiuo kolektyvu apsigyniau diplominį darbą-koncertą, kurį 1985 metais atvažiavusi iš Klaipėdos komisija įvertino labai gerai. Su tuo koncertu tapome respublikinio liaudiškų šokių konkurso nugalėtojai ir mus pakvietė dalyvauti Respublikinėje dainų šventėje. Dirbau rajono vyriausio choreografo pareigose. Tik apsigynus diplominį darbą, tais pačiais metais turėjau paruošti savo kolektyvą  Respublikinei dainų šventei, ir per dešimt kolektyvų iš aplinkinių kaimų  į Rajoninę dainų šventę. Turėjau labai daug darbo, kuris mane įtraukė, net užmiršau visas savo buitines problemas. 


Mano kolektyvo pirmojo sąstato šokėjai pabaigė vidurines mokyklas ir išvažiavo į kitus miestus studijuoti. Tada pradėjau rinkti jaunesnius moksleivius, kad ilgiau pabūtų Anykščiuose. Surinkau iki dešimties metų vaikus ir paruošiau konkursui. Su tais vaikučiais 1987 metais perėjome atranką į Respublikinę moksleivių dainų šventę. Kolektyvo sąstatas keitėsi. Kasmet keli vaikai išeidavo, kiti ateidavo. 


Mano šokių trupė Anykščiuose tapo populiari. Ateidavo vaikų daugiau, nei išeidavo. Kolektyvas vis didėjo. Pradėjome netilpti salėje visi vienu metu repetuoti. Vaikus padalinau į dvi grupes, bet ne pagal pajėgumą, o pagal amžių, nes šalia gabesnių ir kiti labiau stengiasi, taip greičiau patobulėja. Turėjau vesti po dvi repeticijas kiekvienai grupei atskirai. Kelis metus dirbau su dviem liaudiškų šokių grupėm. Dalyvaudavom ir Pasaulio, ir moksleivių dainų šventėse. Į dainų šventes vaikus lydėdavo keli tėveliai. Vienais metais spaliukų kolektyvą lydėjusi kažkurio šokėjo motina lakstančius ir nerimstančius vietoje vaikučius pavadino vijurkais.  Vardas „prilipo“. Visas kolektyvas vėliau pasivadino „Vijurku“. Mano šokėjėliai buvo labai linksmi ir gražūs. Kultūros rūmai pasiuvo kostiumus, kurie „Vijurko“ žavesį dar padidino. Šalia mūsų mielai fotografavosi dainų švenčių dalyviai užsieniečiai. Vienas solidžios išvaizdos užsienio lietuvis visą kolektyvą pavaišino ledais. Kol visi atsargiai, kad neišsiteptume rūbų, suvalgėme ledus, vos nepavėlavome į savo pasirodymą dainų šventės koncerte.


Šiandien kolektyvas „Vijurkas“ turi net tris skirtingų amžiaus grupių sąstatus.


– Kaip atsirado merginų šokių trupė?


– Buvo toks etapas, kai gal porą metų vieną mano šokėjų grupę sudarė tik įvairaus amžiaus mergaitės, nes Anykščiuose atsirado įvairių sporto būrelių ir berniukai išėjo tenai. Liaudiški šokiai dažniausiai šokami poromis. Merginoms likus be partnerių, pradėjome repetuoti šiuolaikinius šokius ir atsirado kolektyvas „Vija“. Šis merginų šokių kolektyvas greitai sulaukė populiarumo. Šokome su Kultūros rūmų pučiamųjų orkestru, kuriam tuo metu vadovavo Vytautas Žiukas. Su orkestru aplankėme kelis festivalius Europos šalyse. Mes su merginomis pačios modeliavome ir  pasisiuvome sijonėlius, švarkelius, pasigaminome kaspinus į rankas. Mano vadovaujamos merginos šokėjos stengėsi viską atlikti profesionaliai. Mus pradėjo kviesti pašokti sporto varžybų pertraukėlių metu. Esame šokę plaukimo, krepšinio, imtynių ir kitose sporto šventėse. Kolektyvas vis kinta, nes ateina naujų šokėjų bei sugrįžta baigę studijas buvę „Vijos“ narės. Šiandien kolektyvas „Vija“ turi du skirtingų amžiaus grupių sąstatus. Jos šoko ir šiame jubiliejiniame „Vijurko“ koncerte. O ir pačiai „Vijai“ jau apie dvidešimt metų.


– Ar išugdėte šokėjų profesionalų?


– Žinau, kad keli buvę mano mokiniai pasirinko šokio profesionalo kelią. Choreografais tapo: Miglė Baltrušiūnė, Kristina Bužinskienė, Žana Parfionova. Gal yra ir daugiau, kurių nepaminėjau. Bet manau, kad ne mažiau svarbu ne tik iš šokio sau pelnytis duoną, bet mylėti šokį ir su juo „draugauti“ visą gyvenimą. Šokį myli buvę auklėtiniai, kurie šoko mano diplominiam koncerte, o po trisdešimties metų šoka ir jubiliejinėje „Vijurko“ šventėje: Aldas Patapovas, Petras Zeliavas, Rasa Pavilionė, Rita Vaitiekūnienė, Lina Buikienė, Danutė Karčemarskienė, Kęstutis Janušis, Kristina ir Darius Bužinskai, Kęstutis Laskauskas, Elona ???, Agnė Bradauskienė, Gediminas Strepeikis, Gita Zakarkienė ir kiti šokėjai. Šokių kolektyvą lankė ir abu mano vaikai Žilvinas ir Kotrina. Visi esame šokio entuziastai. Mes šokome, šokame ir šoksime.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink