ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. balandžio 13 d. antradienis - 17:40
NAUJIENOS:

2014-06-19. Daina padėjo ištverti tremtį

Anykščiuose vyko Gedulo ir vilties dienos renginiai. Prie paminklo Laisvei ir siaurojo geležinkelio stotyje savo programą rodė tremtinių choras. Iš choristų savo balsu išsiskyrė Bronius Petrokas. Garbaus amžiaus B. Petrokas dainuoja nuo vaikystės iki šių dienų. Daina jį lydėjo ir Kazachstano lageriuose. Birželio 20 dieną Bronius Petrokas švenčia savo devyniasdešimties metų jubiliejų.
Gimtadienio proga jubiliatą pakalbino "Šilelis”.

– Kada pradėjote dainuoti?


– Kartais tik gimusio kūdikio verksmas yra labai panašus į dainavimą. Gimiau 1924 metų birželio 20 dieną Ūtos kaime, Panevėžio rajone. Gimtojoje tėvų sodyboje ir užaugau. Tėvai turėjo apie 15 hektarų žemės, visa šeima sunkiai dirbdavom. Dainoms retai kada likdavo laiko. Prisimenu, kad nedažnai, bet labai gražiai dainuodavo mano mama. Galima sakyti, aš dainuoju nuo gimimo, bet pirmą savo, kaip dainininko, pripažinimą prisimenu iki šiol. Buvau šešerių ar septynerių metų vaikas. Ganiau karves. Mano užduotis buvo neleisti karvių į mišką, nes už tai valdžia griežtai bausdavo gyvulių savininkus. Turėdavau stovėti pamiškėje ir mojuoti botagu. Man už nugaros, miško tankmėje, girdėdavosi visokių keistų traškesių, šlamėjimo. Bijodamas, kad manęs neužpultų miško žvėrys, įlipdavau į medį. Iš aukštai stebėdavau savo karves ir dainavau. Vieną dieną mano dainavimą išgirdo mišku vaikščiojęs girininkas. Jis priėjo pasižiūrėti, koks čia „paukštelis“ gieda tokiu angelišku balseliu ir pamatė mane medyje. Girininkas mane pagyrė ir papasakojo mano tėvui, kad padariau jam stebuklingą įspūdį.


Dainos gelbėjo nuo karo


Kai paaugau, baigiau Piniavos pradinę mokyklą. Lietuvoje keitėsi valdžios: tai rusai, tai vokiečiai, tai vėl rusai. Įstojau į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą. Vyresni studentai, kurie buvo jau po armijos, dažnai kviesdavo mane pasikalbėti, padainuoti. Mokiausi miškininku, nes dirbančius miškų ūkyje atleisdavo nuo karinės tarnybos. Stengiausi gerai mokytis. Per dvejus metus išmokau beveik visų augalų, net ir piktžolių lotyniškus pavadinimus. Pradėjau mokytis prie ruso, baigiau prie vokiečio. Baigęs mokslus dirbau miškų urėdijoje. Tuo metu Panevėžio inteligentai buvo suorganizavę suaugusiųjų institutą. Vokiečių valdžiai tai nelabai patiko. Mums trukdė, dažnai keisdavome susirinkimų vietą, bet vienerius metus lankiau tą institutą. Mokėmės vokiečių, lotynų kalbų, kitų dalykų ir dainavome. 


Užėjo rusai. Kas mėnesį visi vyrai turėdavome nueiti į karinį komisariatą užsiregistruoti. Su savo kiek vyresniu draugu miškininku važiuodavome dviračiais į Panevėžį registruotis. Kartą mieste pamačiau skelbimą, kad Vilniaus filharmonijai reikalingi choro artistai. Žadėjo, kad dainininkus atleis nuo karinės tarnybos, suteiks gyvenamąjį plotą, duos korteles maistui ir pilną aprūpinimą. Vieną kartą mums su  kolega nuvykus į karinį komisariatą, jis į kabinetą užėjo pirmas, aš likau koridoriuje. Už durų girdėjau, kad jį, nepaisant to, jog dirba miškų urėdijoje, paima į kariuomenę. Aš greitai užšokau ant savo dviračio ir parbėgau namo. Bijojau, kad paims ir mane. Nenorėjau šaudyti ir kare žudyti žmonių, norėjau dainuoti. Prisiminiau Panevėžyje matytą skelbimą ir nuvažiavau į atranką.


Žalias, kaip miškas... 


Atrankos į chorą komisijoje reikėjo prie pianino išdainuoti gamą. Aš stengiausi, kiek įmanydamas. Pakliūti į tą chorą man atrodė gyvenimo ar mirties klausimas. Bet gal nuo įtampos ar baimės balsas manęs neklausė. Apžiūros pirmininkas vieną, kitą kartą grojo ir galop paklausė, kur aš dirbu. Atsakiau, kad miškų urėdijoje. Tada jis mane nuramino, kad klausą turiu, bet mano balsas žalias, kaip tas urėdijos miškas ir sakė, kad reiks daug mokytis. Buvau pasiryžęs stengtis, todėl mane priėmė. Girininkija išrašė komandiruotę ir aš išvažiavau į Vilnių, į valstybinę filharmoniją. Mane apgyvendino, prasidėjo repeticijos, bet aplinka buvo labai nedraugiška. Aš – kaimo vaikas, mieste niekaip negalėjau pritapti. Kiti choristai buvo vyresni, tai rusai, tai žydai,  pabėgę iš Vilniaus ir pasikeitus valdžiai, vėl sugrįžę. Kiti, kaip ir aš, sukosi nuo kariuomenės. Kolegos buvo vilniečiai, aš – iš kaimo. Draugų neturėjau. Nors choro vadovas J. Gimžauskas mane girdavo, o aš sąžiningai lankiau repeticijas ir  gerai dainavau, saugus nesijaučiau. Mano aplinkoje girdėjosi keisti šnabždesiai. Choristus saugumiečiai areštuodavo nežinia už ką. Žmonės dėl niekam nežinomų priežasčių tiesiog neateidavo į repeticijas. Pajaučiau kažkokį nerimą ar grėsmę ir niekam nieko nesakęs parvažiavau namo. Grįžau į savo urėdiją ir dirbau, kol baigėsi karas.


Antrasis lemtingas skelbimas


Po karo įstojau į melioracijos technikumą Kaune. Lygiagrečiai lankiau suaugusiųjų muzikos mokyklą. Metus mokiausi muzikos mokykloje, bet negalėjau tęsti mokslų dėl prastų sąlygų. Trūko pianinų, auditorijų, visi studentai eilėse laukė,  kada galės prieiti prie instrumento. Neturėjau laiko laukti, reikėjo mokytis melioracijos paslapčių. Kai baigiau melioracijos technikumą, trumpai pagal paskyrimą padirbau Kaune Žemės ūkio ministerijoje. Labai norėjau namo, tad pasitaikius progai, parvažiavau gyventi į Panevėžį. Įsidarbinau melioracijos valdyboje. Kartą, eidamas per Panevėžį, pamačiau skelbimą, kviečiantį mokytis suaugusiųjų muzikos mokykloje.


Panevėžio suaugusiųjų muzikos mokyklą lankė visas tuometinis miesto elitas. Aš mokiausi vokalo. Bet labai trūko dėstytojų. Su kiekvienu studentu mokytojas dirbo atskirai. Pradėjau mokytis pas O. Dievaitytę, jai išvažiavus, mokiausi pas V. Armalių. Baigiau du mokyklos kursus. Tas skelbimas, kviečiantis į Panevėžio suaugusiųjų muzikos mokyklą, man buvo lemtingas, nes toje mokykloje susipažinau su labai gabia mergina Emilija Šukyte. Abu mokėmės vokalo. Jai pranašavo žvaigždės dainininkės karjerą. Vedžiau Emiliją 1952 metais. Laimingai gyvenome vos pusę metų ir mane areštavo sovietų saugumas. Po mano arešto jai net muzikos mokytoja buvo labai sunku įsidarbinti.


Tremtyje dainos neapleidau


Saugumiečiai, suėmę mane, po kelis mėnesius tardė ir kalino Šiauliuose, vėliau Vilniaus saugume. Šalia saugumo pastato Vilniuje tuo metu buvo konservatorija (dabar Lukiškių aikštė). Aš pro mažą langelį iš kameros pusrūsyje girdėdavau konservatorijoje grojant muziką. Tai manęs nenuramindavo, nes iš koridoriaus sklido kankinamų žmonių aimanos ir šauksmai. Mano ateitis buvo neaiški. Nuteisė mane nežinia už ką 25 metams kalėjimo. Išvežė į greta stovintį Lukiškių kalėjimą, kur tokių likimo brolių buvo ir daugiau. Jų vis daugėjo.


Kartą kalėjime sapnavau, kad einu saulės apšviestu takeliu per brangų savo urėdijos mišką. Staiga pamatau prieš save iš tolo atbėgantį mažą vilkiuką. Tas vilkiukas prilėkė prie manęs, užšoko ir stipriai mane apsikabino. Apkabinau ir aš jį. Pabudęs supratau, kad man gimė sūnus. Vėliau sužinojau, kad tikrai tą naktį žmona pagimdė sūnų. Jį, kaip ir mane, pavadino Broniumi.


Kai kalinių susidarė pakankamas kiekis, mus traukiniais gabeno į tremtį. Vežė su persėdimais. Didesnėse stotyse išrūšiuodavo kurį kur vežti. Kol surinkdavo reikiamą kiekį, gyvendavome barakuose. Žmonių vis daugėdavo. Barakuose nelikdavo vietos nė atsigulti ar atsisėsti. Kai surinkdavo reikiamą kiekį kalinių, sugrūsdavo į gyvulinius vagonus ir veždavo toliau. Taip per Maskvą, Omską, Krasnodarą, Pavlodarą, patekau į Ekibastuzo anglies šachtas Šiaurės Kaukaze. Mirus Stalinui, Rygos teismas sušvelnino mano bausmę iki 10 metų. Prie Chruščiovo kalinių gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Mane mėtė iš lagerio į lagerį. Teko dirbti Džeskazgane, Karagandoje, dirbau prie statybų. Gaudavome dienos darbo normą, kurią turėdavome padaryti. Jeigu padarydavau per dieną daugiau darbo, skaičiuodavo, kad atbuvai dvi dienas įkalinimo. Stengiausi dirbti už dvi dienas, nes labai norėjau namo. Taip mano tremtis lageriuose sutrumpėjo iki penkių su puse metų. Paskutiniais metais jau buvo pasikeitusi politika. Kaliniams leisdavo rengti koncertus. Labai norėjau dainuoti. O repeticijų ir koncertavimo laiką skaičiuodavo kaip darbo dieną. Susibūrė dainuojančių tremtinių grupelė. Mes labai neblogai dainavome. Į mūsų koncertus ateidavo rusų karininkai su žmonomis ir vaikais. Mano dainavimo dėka tremties laikas dar sparčiau trumpėjo. Pagaliau atėjo momentas, kai mane išleido namo. Oficialiai aš dar negalėjau pirkti bilieto į Lietuvą, todėl parvažiavau per Smolenską.


Bažnyčios chore radau pašaukimą


Grįžau pas savo žmoną ir sūnų, kurie tuo metu gyveno Utenoje. Dirbau melioracijos valdyboje. Mano dėdė, kunigas pakvietė mane giedoti bažnyčios chore. Čia radau savo pašaukimą. 1960 metais persikėlėme į Anykščius, dirbau melioracijoje, pasistačiau namus, gimė dar du vaikai. Buvęs Anykščių bažnyčios vargonininkas Petras Garšva pakvietė mane į Anykščių bažnyčios chorą. Jame giedu jau per 50 metų. Mano dainavimo įvairiuose choruose stažas jau viršija 70 metų. Dukra juokauja, kad sulaukus devyniasdešimties metų,  neleis manęs ant „viškių“ bažnyčioje, turėsiu giedoti iš apačios.  Džiaugiuosi, kad dukra manimi taip rūpinasi. 


Visi mano vaikai muzikalūs. Sūnus Bronius Petrokas baigė Anykščių vaikų muzikos mokyklą, studijavo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, įgijo muzikos pedagogo išsilavinimą. Dirba muzikos mokytoju, vadovauja ansambliui, kuria dainas. Broniukas parašė apie 50 instrumentinių pjesių fortepijonui bei smuikui.


Sūnus Nerijus Petrokas baigė septynmetę Anykščių vaikų muzikos mokyklą, kur mokėsi fortepijono klasėje, taip pat dainavo, tapo televizijos konkurso "Dainų dainelė" laureatu. Studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija) solinį dainavimą, įgijo solisto išsilavinimą.  Tęsė studijas Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas, Rusija) Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, įgijo režisieriaus išsilavinimą. Nerijus dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstytoju, yra Operos katedros vedėjas, docentas. Jis buvo Nacionalinio operos ir baleto teatro režisierius, dabar yra Panevėžio muzikinio teatro režisierius.


Dukra Dijana Petrokaitė studijavo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, baigė studijas su pagyrimu ir įgijo kultūrinės veiklos organizatorės išsilavinimą. Ji yra Anykščių kultūros centro direktorė. Dainuoja ansamblyje „Užgaidos”.


Kartais pagalvoju,  kodėl Dievas mane šioje žemėje taip ilgai laiko? Turbūt todėl, kad labai geri mano vaikai.

Žilvinas Pranas Smalskas

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink