ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2021 m. gruodžio 2 d. ketvirtadienis - 15:23
NAUJIENOS:

2014-07-03. Muzikantė, fotografė ir keramikė atidarė tapybos darbų parodą

Anykščių menininkų asociacija įgyvendina projektą „Gatvės galerija”. Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki šių metų pabaigos bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, juos nemokamai galės apžiūrėti visi praeiviai. Šiuo projektu siekiame pristatyti anykštėnams įdomesnius Anykščių dailininkų bei tautodailininkų darbus, padėti jauniems menininkams surengti pirmąsias parodas.  Projektą remia Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas – laikraštis „Šilelis”. „Gatvės galerijoje” pristatoma keramikė ir tapytoja Dangira Pyragaitė.

D. Pyragaitė dalyvauja grupinėse Anykščių tautodailės darbų parodose nuo 2007 metų. Yra surengusi personalines keramikos dirbinių parodas Anykščių viešojoje bibliotekoje ir Rokiškio krašto muziejuje. Pradėjo tapyti 2008 metais. Nuo 2008 metų kasmet dalyvauja grupinėse Anykščių tautodailės parodose su keramikos ir tapybos darbais.  Pirmosios personalinės tapybos darbų parodos atidarymo proga autorė atsakė į „Šilelio” klausimus:


– Kada pradėjote domėtis taikomąja-dekoratyvine daile?


– Niekada nemaniau, kad tapsiu profesionalia keramike. Gimiau ir užaugau Kaune. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą ir dalyvaudavau matematikos olimpiadose. Studijuodama Juozo Gruodžio konservatorijoje, akordeono klasėje, daug fotografuodavau. Mano tėtis namuose turėjo didintuvą, tai aš juo naktimis buto vonioje darydavau nuotraukas, kurias išdalindavau draugams studentams. Šalia akordeono dar mokiausi groti ir skrabalais. Baigiau konservatoriją, įgijau muzikos pedagogės specialybę. Paskyrimas buvo į Kazlų Rūdos muzikos mokyklą. Dvejus metus dirbau muzikos mokytoja. Rytais turėdavau labai anksti keltis ir važiuoti traukiniu iš Kauno į darbą. Man tai būdavo didžiausia kančia, nes iš prigimties esu „pelėda“. Prisimenu, kaip mane mažą mama rytais nešdavo į darželį, nes aš negalėdavau pabusti. Panašiai būdavo ir dirbant, į darbą nuvažiuodavau miegodama. Bet po darbo aš tapdavau labai gyvybinga, vakarais Kaune lankiau suaugusiųjų dailės mokyklą. Toje mokykloje mokiausi piešimo, tapybos, skulptūros ir kompozicijos. Mokytis sekėsi puikiai. Ten susipažinau su keramika, daug sužinojau apie krosnis ir  molio degimą.  Man patiko iš beformės molio masės pagaminti gražių kūrinių. Gaminau molinius paukštelius. Juos išdegiau tėvų sode krosnyje. Jie išėjo juodi, greičiau rūkyti, nei degti. Tų paukštelių uodegas prismaigstydavau sausų žolelių. Man pirmieji darbai atrodė labai gražūs. Nusprendžiau išbandyti savo gabumus ir nuvažiavau į Vilnių parduoti keraminių paukščių Kaziuko mugėje. Atsistojau Kalvarijų turgavietėje ir per pusdienį viską pardaviau. Apsidžiaugusi tokia sėkme pamaniau, kad galėčiau iš to pragyventi. Mečiau pedagogės darbą ir pradėjau verstis keramika. Nereikėjo anksti keltis, aš tuo džiaugiausi. Galėjau dirbti kada yra noras, įkvėpimas. Pardaviau savo vaikystės pašto ženklų kolekciją ir įsigijau padėvėtą elektrinę krosnelę, kurioje degdavau keramiką. Darbo sąlygos buvo prastos. Lipdydavau ir džiovindavau savo gaminius namie, kambaryje, o degdavau rūsyje.


– Jūsų išskirtinis bruožas – ryškiaspalvė keramika. 


– Manau, kad keramika turi būti ryškiaspalvė, kaip ir pats gyvenimas. Prie to ėjau ilgai ir sunkiai. Mano, kaip keramikės, karjeros pradžioje labai trūko medžiagų. Spalvotų glazūrų būdavo sunku gauti. Kažkas išnešdavo iš gamyklų per tvoras, bet jos buvo mažai ir menkas spalvų pasirinkimas.
Studijų metais buvau išmokusi groti skrabalais. Kauno radijo gamykloje buvo tautinių šokių ansamblis, mane pakvietė ten groti. Grojau kapeloje šokių muziką. Kartą gavome pakvietimą išvykti gastrolių į Ameriką. Už kelionę turėjome susimokėti patys. Pinigų neturėjau, tad pardaviau savo akordeoną ir išvažiavau. Kelionėje mus lydėjo labai draugiška moteris. Ji buvo Amerikos lietuvė, mokėjo kalbą ir padėdavo visiems ansamblio dalyviams apsipirkti. Dauguma pirko kramtomąją gumą, džinsus ir kitus drabužius. Kokia buvo jos nuostaba, kai aš paprašiau surasti man spalvotų glazūrų. Amerikoje pirktų glazūrų dėka užkopiau ant aukštesnės savo profesionalumo pakopos. Ta kelionė į Ameriką privertė mane parduoti akordeoną, tad grįžusi jau galutinai pakeičiau savo muzikantės profesiją į keramikės. Pradėjau kurti spalvotąją keramiką. Visą savaitę dirbdavau namuose Kaune, o savaitgaliais prekiavau Vilniuje, Pilies gatvėje. Turistai mielai pirko mano gaminius. Džiaugiausi, kad Lietuvos Nepriklausomybė man suteikė galimybę dirbti laisva menininke.


– Kaip atvažiavote į Anykščius?


– Pilies gatvėje prekiavo menininkai iš visos Lietuvos. Vienas jų buvo panevėžietis keramikas Andrius. Susipažinome. Mane sužavėjo jo kantrybė ir tikslo siekimas. Jis nuo penkiolikos metų svajojo turėti nuosavą sodybą ir ją įsigijo. Andrius pardavė Panevėžyje savo butą, pirko netoli Kurklių vienkiemį ir pakvietė mane kartu gyventi. Taip atvykau į Anykščių kraštą. Nuo 1999 metų kartu gyvename ir kartu kuriame. Mes darome ir atskirus darbus, ir bendrus. Dažniausiai mūsų bendrus keraminius gaminius dekoruoju aš. Kurį laiką prekiavome Vilniuje, Pilies gatvėje. Bet privatizavus dailės parduotuves, savininkai pradėjo pykti, kad mes stovėdami gatvėje daugiau parduodame, nes mūsų prekės yra pigesnės. Jiems reikia išlaikyti patalpas, pardavėjas, todėl parduotuvėse dailės dirbiniai yra brangesni. Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo drausti menininkams prekiauti gatvėje. Tuo metu mūsų keramikos dirbinius pastebėjo turistė iš Norvegijos, kuri savo namuose sumanė atidaryti dailės saloną. Prasidėjo kitas mūsų gyvenimo etapas. Gaminome keramiką pagal užsakymus ir išsiųsdavome į užsienį. Jei likdavo produkcijos, prekiaudavome tik pagrindinėse Lietuvos šventėse: Kaziuko mugėje Vilniuje, Kauno dienų šventėje ir Klaipėdoje Jūros šventėje.


–Kodėl pradėjote tapyti?


– Į vaizduojamąjį meną pasinėriau visai neseniai – 2008 metais. Tai įvyko, kai turėjome labai daug užsakymų keramikos dirbiniams. Dirbome su partneriais Vakarų Europoje. Per logistikos centrą išsiųsdavome po didžiulį pramoninį padėklą savo keramikos dirbinių. Darbo turėjome labai daug, bet pasidarė neįdomu. Pardavėjai užsakydavo po kelis ar keliolika vienodų gaminių. Aš nenoriu dirbti kaip fabrike. Aš noriu kurti vis naujus dirbinius, realizuoti vis naujus sumanymus. Tapyba man tapo poilsiu. Kai visą mėnesį dirbdama su keramika pavargdavau, pasiimdavau drobę ir kokią savaitę ilsėdavausi. Per savaitę nutapydavau du ar tris paveikslus. Kas pusmetį pasidarau atostogas nuo molio, tada tapau. Kartais be pertraukos nutepu ir septynias drobes. Tapybos darbų vis daugėja. Pamažu pradėjau rodyti savo tapybą grupinėse parodose. Ši paroda „Gatvės galerijoje“ yra pirmoji mano personalinė tapybos darbų paroda.


Keramikos darbais prekiavo mūsų partneriai Norvegijoje, Anglijoje, Danijoje. Mano darbų yra įsigijęs net muziejus Danijoje, bet aš viliuosi, kad ir mano tapyba sulauks ne mažesnio pasisekimo. Gyvenimas keičiasi. Būna geresnių ir blogesnių metų. Vieni mūsų partneriai pardavė savo suvenyrų verslą Londone, su kitais irgi nutrūko kontaktai. Šiuo metu abu su vyru įsikūrėme Anykščių menų inkubatoriuje. Gaminame spalvingą ir žaismingą produkciją, tik nelabai sekasi ją Anykščiuose parduoti. Savaitgaliais, kai Anykščius lanko turistų grupės, menų inkubatorius nedirba, tad ne visi miesto svečiai gali pamatyti mūsų darbus. Gal šią spragą užpildys „Gatvės galerija“, mat apžiūrėti šią mano tapybos parodą galima neužėjus į patalpas.


– Ar jūsų vaikai domisi menais?


– Manau, kad mūsų šeimos genuose yra potraukis kūrybai. Mano senelis buvo labai geras siuvėjas. Tėtis mėgo fotografuoti ir gaminti baldus. Mūsų namuose sekcija, stalas, kėdės buvo pagaminti tėvelio rankomis. Mano vyras – keramikas. Mūsų sūnus lanko muzikos mokyklą, groja fleita. Keista, bet jam, kaip ir man vaikystėje, sekasi matematika. Vyresnysis mano sūnus baigė Anykščių dailės mokyklą, įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą. Mokosi fotografo amato. Mūsų šeimoje visi jaučia poreikį kurti. Šiuo metu ruošiame naują keramikos dirbinių kolekciją. Važiuosime prekiauti į Vilnių, Sereikiškių parką. Šią savaitę prasidės Dainų šventė „Čia – mano namai“. Mūsų šeimai ši šventė vadinsis „Čia – mūsų keramika“.


Žilvinas Pranas Smalskas    

 







         

      
Sprendimas: DPromoLink