ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. liepos 6 d. pirmadienis - 22:53
IŠ ARČIAU:

2015 09 11 - „Negavau saldainio, gausiu tortą“...

Įvairius klausimus ir pokalbius, ne ką mažiau nei naujas veidas ar pažintis, inspiruoja momentas, kuomet pasigendi matyto ir žinomo žmogaus tam tikroje aplinkoje. Atsakymo į klausimą, ką gi dabar veikia ir kur dirba Jurgita, ieškojimas baigėsi smagiu mudviejų pokalbiu. Šiltą rudens rytą miesto centre prasidėjęs susitikimas su Jurgita Bugailiškiene, virto  pasivaikščiojimu kairiuoju Šventosios upės krantu iki pat Nuotykių parko.


2015 08 27 - Nebijokime būti tokiais, kokie esame

Darbo metu bei laisvalaikiu kiekvienas mes sutinkame ne tik gerai pažįstamus, mums žinomus žmones, tačiau pastebime ir naujus veidus. Man patinka stebėti, po truputį pažinti ir atrasti naujus veidus Anykščiuose. Su Jore susipažinau praėjusių metų gruodžio pradžioje, dalyvaudama neformaliose diskusijose Anykščių viešojoje bibliotekoje. Tuomet grupelė miestelėnų, kartu su kultūros įstaigų darbuotojais, Kalėdų laikotarpiu dalinosi mintimis apie Anykščius, kaip sukurti jaukią šventę ne tik savo šeimai, tačiau ir visai miesto bendruomenei. Tačiau tik praėjus daugiau nei pusmečiui po pažinties, mudvi susitikome atviram pokalbiui bei artimesnei pažinčiai.


2015 08 20 - Ieškantis laimės menininkas

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija“. Šių metų projektas skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis“.

Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas „Gatvės galerija 15“. Čia bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Penktojoje šiais metais parodoje eksponuojami anykštėno Egidijaus Buivydo sukurti baldai ir tapybos darbai. Pirmosios personalinės parodos atidarymo proga spausdiname pasakojimą apie Egidijų Buivydą.



2015 08 12 - „Metai ir valandos – tai tik lengvutės snaigės...“


Anykščių L. ir  S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje nuo rugpjūčio 1 d. iki 31 d.. lankytojai gali susipažinti  su Anykščių krašto literatės, kraštotyrininkės, tautodailininkės Veronikos Dikčiuvienės 85-mečio jubiliejui skirta paroda „Metai ant smilgos“. Parodoje – autorės rankraščiai, knygos, straipsniai spaudoje, nuotraukos bei kiti dokumentai.


2015 08 07 - Mokytojas – tai durys į pasaulio pažinimą

Nė vienas nežinome, kas bus rytoj ir ką mums žada gyvenimas. Vieniems jis teka tyliai, kitiems – kas kart pateikia naujų išbandymų, o dar kiti patys bando savo likimą, kelia sau iššūkius, patirdami didesnius ar mažesnius sukrėtimus. Kas yra mokytojas? Mokytojas yra durys, prie kurių būdami maži mes ateiname, kad jas atvertume ir į pasaulį pažiūrėtume jau  kitokiomis akimis – ne tik savo, bet ir savo mokytojo.


Kas besuskaičiuos, kokiam milžiniškam skaičiui vaikų duris į gyvenimą atvėrė daugiau nei penkis dešimtmečius pedagoginį darbą dirbusi ir 21-nerius metus A. Baranausko mokyklai vadovavusi Onutė Repečkienė? Neklausiau direktorės, ar jai sunku buvo apsispręsti užbaigti pedagogo ir vadovo karjerą. Tai atsispindėjo jos akyse. Kalbėjomės apie daugiau gyvenimiškus dalykus, tačiau pokalbio metu išgirdau tokius žodžius: „Kad būtų lengviau, stengiuosi „išjungti“ jausmus ir vadovautis vien protu. Visi santykiai kažkada nutrūksta. Vieni – laikinai, kiti – visam laikui.“



2015 07 31 - Grįžęs į kelio pradžią

LR Seime matome daug tų pačių veidų. Visi seimūnai kažkada turėjo  darbus,  specialybes,  tačiau per ilgus metus, praleistus Seime, tapo politikais–profesionalais. Gal todėl Seimo nariai  neskuba apleisti įšilusių kėdžių, nes tikėtina, kad profesiniai įgūdžiai seniai prarasti, o į Darbo biržą, ko gero, nė vienas iš jų  eiti  nenori. Sako, aktoriaus svajonė numirti scenoje. Panašu, kad ir daugelis Seimo narių svajoja, kaip ir aktoriai.

Antanas Baura LR Seime dirbo dvi kadencijas ir, kaip pats sako, kvalifikacijos  tikrai neprarado, todėl pradėjęs dirbti Anykščių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėju iš karto pasijuto sėdįs savoje kėdėje.



2015 07 23 - Me­dus – se­no­sios Lie­tu­vos „va­liu­ta“

 Pie­vo­se gir­dė­ti ma­lo­niai nu­tei­kian­tis bi­čių dūz­gi­mas. Jis ly­di li­gi so­dy­bos, ku­rio­je ga­li­ma ne tik pa­ra­gau­ti ir nu­si­pirk­ti me­daus, ta­čiau ir pa­si­kal­bė­ti apie uni­ver­sa­lią bi­ti­nin­kys­tės spe­cia­ly­bę. Ma­ne pa­si­tin­ka Anykš­čių ra­jo­no bi­ti­nin­kų drau­gi­jos val­dy­bos na­rio, Troš­kū­nų gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­ko Aud­riaus Kus­tos sū­nus Vy­tau­tas.  

 

– Trum­pai pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mos bi­čių ūkį. Iš kur at­ėjo iš­ma­ny­mas apie bi­ti­nin­kys­tės ama­tą? – pa­pra­šau Vy­tau­to.

Ma­no pro­se­ne­lis Vy­tau­tas bu­vo miš­ki­nin­kas. Bu­vu­sio­je ei­gu­vo­je, ku­ri sta­ty­ta 1926 me­tais,  jis nuo­lat lai­ky­da­vo maž­daug de­šimt bi­čių šei­mų.  Tė­tis pa­sa­ko­jo, kad po jo mir­ties, ku­rį lai­ką bi­ti­nin­ka­vi­mas  bu­vo nu­trū­kęs. Ta­čiau tė­čio bro­lis Gied­rius mo­kė­si bi­ti­nin­kys­tės ama­to ir at­kū­rė šį ūkį. Pra­džio­je tu­rė­jo 12 avi­lių. Nuo 2000 me­tų dvie­jų bro­lių puo­se­lė­ja­mas  bi­čių ūkis iš­au­go iki stam­baus bi­ti­nin­kys­tės ūkio. Da­bar per 300 bi­čių šei­mų ūky­je dar­buo­ja­mės tri­se. Tė­tis, jo bro­lis Gied­rius ir aš esa­me at­sa­kin­gi už 17-oje vie­tų iš­dė­lio­tus  bi­čių avi­lius.  Maž­daug nuo dvy­li­kos me­tų po tru­pu­tį bu­vau įtrauk­tas į bi­čių ir me­daus ūkio dar­bus.  Nuo še­šio­li­kos me­tų iš­ma­ny­mas apie bi­tes man tei­kė džiaugs­mą, įga­vau pa­tir­ties. Dė­ka to die­gia­me nau­jas tech­no­lo­gi­jas bei sie­kia­me me­daus ūkio mo­der­ni­za­vi­mo.



2015 07 16 - Lie­tu­viš­ka eg­zo­ti­ka Tarp­tau­ti­nia­me mė­gė­jų te­at­rų fes­ti­va­ly­je Veng­ri­jo­je įver­tin­ta ova­ci­jo­mis

Pra­ėju­sią sa­vai­tę Anykš­čių kul­tū­ros cen­tro te­at­ro  tru­pė su­grį­žo iš Tarp­tau­ti­nio mė­gė­jų te­at­rų fes­ti­va­lio „PROGRESS PAPA“, vy­ku­sio šiau­rės va­ka­rų Veng­ri­jo­je,  Pa­pos mies­te. Anykš­tė­nai ja­me su­vai­di­no vie­ną iš ryš­kiau­sių ša­lies mė­gė­jų te­at­rų  šio se­zo­no pa­sta­ty­mų – Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus „Dau­kan­tą” (rež. J. Bu­zi­liaus­kas).

Ke­lio­nės ir fes­ti­va­lio įspū­džiais su „Ši­le­lio“ skai­ty­to­jais pa­si­da­li­no Anykš­čių kul­tū­ros cen­tro te­at­ro re­ži­sie­rius Jo­nas Bu­zi­liaus­kas.



2015 07 10 - Šeimos laimė – mylėti ir būti mylimu

Prieš keletą dienų į „Šilelio“ redakciją užsuko garbaus amžiaus vyriškis ir pakvietė pasisvečiuoti, pasidžiaugti gražiai prižiūrima ir gėlėmis papuošta šeimos sodyba. Gėlių darželis po mano langu ganėtinai neišvaizdus, tad  pasiūlymą mielai priėmiau. Pamaniau, gal kokį naudingą patarimą išgirsiu, kaip reikia prižiūrėt kaime gėles.

Kitą dieną susiradęs nurodytą namą, ilgokai klaidžiojau tarp gausybės gėlių, dekoratyvinių medelių ir akmeninių arkų, kol radau šeimininkus Valeriją ir Vytautą Meldaikius. Kadangi buvau pakviestas pasigrožėti sodyba, tad pokalbį su šeimininke pradėjome apie augalus.



2015 07 03 - Jo­nai ne vien po­etai ar ra­šy­to­jai

Nuo se­niau­sių lai­kų, jau net ke­lis tūks­tan­čius me­tų, žmo­nės šven­čia va­sa­ros ly­gia­die­nį. Moks­li­nin­kai spė­ja, kad me­ga­li­tų sta­ti­niai, to­kie kaip Stoun­he­džas ar net Egip­to pi­ra­mi­dės, tar­na­vo tiks­liam ly­gia­die­nio nu­sta­ty­mui. Lai­kui bė­gant, vie­no­se tau­to­se šis pa­pro­tys iš­ny­ko, ki­to­se, pa­veik­tas krikš­čio­ny­bės, trans­for­ma­vo­si. Net so­viet­me­čiu lat­viai la­bai ak­ty­viai švęs­da­vo va­di­na­mą „Li­go“.  Lie­tu­vo­je  ši šven­tė jau­ni­mo tar­pe vis la­biau  po­pu­lia­rė­ja pa­go­niš­ku „Ra­sos“ var­du. Mes, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ly­gia­die­nį ta­pa­ti­na­me su Jo­ni­nė­mis.


Kaip ir pa­pro­čiai, taip ir Jo­nai, kar­di­na­liai ski­ria­si. Li­te­ra­tų kraš­te  Anykš­čiuo­se gims­ta ne tik po­etai ar ra­šy­to­jai, bet ir ver­sli­nin­kai. Pa­kal­bi­nau dau­ge­liui anykš­tė­nų pa­žįs­ta­mą Jo­ną Šiau­čiu­lį.



2015 06 25 - Eilės iš širdies į kitų širdis

Amerikiečių rašytojas Johnas Coyne teigia, kad noras rašyti dažniausiai  siejamas ne su talentu, o su polinkiu į grafomaniją.  Ir vis dėlto, kai kurie iš mūsų tikrai turi talentą  Tačiau  sakoma, kad norint  atlikti genialius darbus ar brandžius kūrinius  parašyti,  reikia įdėti 99 procentus darbo ir pridėti tik 1 procentą talento. Kaip yra iš tikrųjų, gali pasakyti tik tie, kurie kuria. Tad apie kūrybines kančias kalbuosi su Žaneta Navašinskaite-Jasaitiene, kuri skaitytojams pristato savo pirmąją poezijos knygą „Tarp dangaus ir žemės“ ir apie kūrybą sako, jog tai yra Dievo dovana, reikalaujanti daug stiprybės ir užsispyrimo.


2015 06 11 - Kūriniai iš skardos „išlesti“ plaktuku

Anykščių menininkų asociacija tęsia projektą „Gatvės galerija“. Šių metų projektas skirtas Etnografinių regionų metams. Projektą remia LR kultūros taryba, Anykščių rajono savivaldybė. Informacinis rėmėjas - laikraštis „Šilelis“. 


Anykščių miesto centre įrengtoje vitrinoje iki metų pabaigos bus rengiamas parodų ciklas „Gatvės galerija 15“. Čia bus eksponuojami anykštėnų dailininkų bei tautodailininkų darbai, kurie geriausiai atspindi regiono etnokultūrą. Parodas nemokamai gali apžiūrėti visi praeiviai. Trečiojoje šiais metais parodoje eksponuojami anykštėno Rimanto Tuskenio metalo plastikos dirbiniai. Senojo kalvystės amato jaunas atstovas Rimantas nuo 2013 metų kasmet dalyvauja grupinėse Anykščių tautodailininkų parodose. Šie metai jam buvo ypač kūrybingi. Menininko darbai buvo eksponuoti Aukštaitijos tautodailininkų parodoje Panevėžyje ir surengta pirmoji personalinė paroda „Gatvės galerijoje“. Spausdiname pasakojimą apie Rimantą Tuskenį.



2015 05 28 - Savoje šalyje, bet jau ne sava

Emigracija, kelionės, nuolatinis žmonių judėjimas iš vienos šalies į kitą – tai natūralus ir neišvengiamas nūdienos reiškinys. Kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir čia galime rasti tiek šviesiųjų, tiek tamsiųjų pusių. Šimtai tūkstančių išvykusiųjų iš Lietuvos yra emigrantai, tačiau dalis jų grįžta namo – imigruoja į Lietuvą. Jie tarsi imigrantai, kurie nebenorėjo būti amžinaisiais emigrantais. Tačiau ar kas nors, be artimųjų, Lietuvoje jų laukia? Juk dažnai šie žmonės jau yra pamatę pasaulio, susipažinę su kitokia darbo kultūra. Grįžtama nebūtinai todėl, kad nepasisekė. Galbūt tiesiog buvo pasiekti tam tikri tikslai arba norėjosi grįžti į artimesnę aplinką. Taip atsitiko ir anykštietei Eglei Vingelis, kuri po penkiolikos metų emigracijos Amerikoje grįžo į gimtuosius Anykščius. Prieš porą mėnesių iš Čikagos atgal į Lietuvą imigravusi Eglė dalinasi su „Šilelio“ skaitytojais tolimoje šalyje įgyta gyvenimiška patirtimi.


2015 05 21 - Kas galėtų pasakyti, kokį talentą Dievai skyrė Binkiams

 Visi žinome poetą Kazį Binkį (gal tik „Klausimėlio“ laidos herojai pasakytų,  kad K. Binkis buvo kosmonautas ar Seimo narys). Žinome, kad poetas bendravo su Antanu Vienuoliu, dedikavo rašytojui keletą savo knygų, šiandien saugomų muziejuje. 


Šiuo metu Menų inkubatoriuje veikia Viktoro Binkio, gerai žinomo meno pasaulio atstovams, tapybos darbų paroda. Apsilankymas parodoje paliko gilų įspūdį. Nustebino, kad daugelis darbų nauji. Vadinasi, dailininkas, rengdamas parodą, netraukia darbų iš palėpės ir nešluosto nuo jų dulkių. Kodėl paroda Anykščiuose? Kas sieja šį labai įvairiapusišką menininką su Anykščiais?  Viktoras, rašytojo Kazio Binkio anūkas, pasuko savo gyvenimo keliu ir kalbėti, kaip teigė jį pažįstantys, apie senelį nenori. Negi skirtingų kartų niekas nesieja? Nemėgstu neatsakytų klausimų, tad nutariau pabendrauti su pačiu Viktoru Binkiu.


Viktoro sodyba, pasirodo,  esanti vos už keleto kilometrų nuo Anykščių. Apsupta jauno miško, tvirtų rąstų, sena kaimo troba su tvartu. Prie klėties jauna moteris žaidė su dukrele. Kieme auga didelės, senos liepos. Jokių angelų, koplytstulpių, kryžių ar akmenų krūvų, rodančių, kad čia gyvena menininkas, nesimatė. Ramybės aura gaubė sodybą.



2015 05 15 - Tiek daug atvirumo ir vilties...

Gegužės 15-oji - Tarptautinė Šeimos diena. Ta proga aplankėme praėjusių metų pabaigoje duris atvėrusio Anykščių socialinės globos namų Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialo šeimyną ir pakalbinome Anykščių socialinės globos namų direktorę Jolitą Gečienę.


–    Pažinties proga trumpai papasakokite apie save.


–    1971 m. gimiau Panevėžio rajone. 1979 m. su tėvais ir broliu atvykome gyventi į Anykščių rajoną, į tėvelio tėviškę. Čia užaugau, Anykščiuose baigiau A. Vienuolio vidurinę mokyklą. Baigusi Vilniaus aukštesniąją kooperacijos mokyklą, pradėjau darbinę veiklą, sukūriau šeimą. Su vyru užauginome du sūnus. Baigiau socialinio darbo bakalauro studijas, dirbau VšĮ „Socialinės politikos grupė“ šeimos veiklos namų vadove, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriuje socialinio darbo organizatore,  dabar esu Anykščių socialinės globos namų Burbiškio grupinio gyvenimo namų filialo vadovė.








         

      
Sprendimas: DPromoLink