Nelabai seniai sutikau pažįstamą architektą. Buvo piktas kaip širšė,
tad pasiūliau užeiti kur nors pasėdėti, išgerti po bokalą alaus ir
pasikalbėti. Labai jau man rūpėjo sužinoti
jo rūstybės priežastį. „Pernai vienam bagotam verslininkui padariau namo
projektą. Sutarėme dėl atlygio. Tempia, tempia gumą ir aiškina, kad vis neturi pinigų atsiskaityti. Šiandien vėl
užėjau pas jį. Vėl girdžiu tą patį – „neturiu“. Čia jau neištvėriau ir pakėliau
balsą. O tas man ramiai aiškina: „Ar tu
kvailas, ar ką? Ar žinai kiek jachta kainuoja, kurią pereitą savaitę pirkau? Iš
kur aš tau paimsiu pinigų?“ – vos ne dusdamas iš pykčio porino
architektas.
Ne vienam teko susidurti su panašia situacija
– neapmokėti viršvalandžiai,
nekompensuotos atostogų išmokos. Tarsi darbdaviai vadovaujasi paprasta
taisykle: „ Jei daug neburnodamas pavaldinys dirba už minimumą – nekelk
atlyginimo, jei yra galimybė nesumokėti – nemokėk.“ Gerai, kad dar atlyginimo
dydžio nenustato pagal tualetinio popieriaus sunaudojimą tualete. Štai užeina
darbdavys ir mato, kad daug sunaudota, reiškia gerai darbininkai gyvena, daug
valgo, galima atlyginimus kiek sumažinti.
Šiandien daugelis keliauja po pasaulį, lankosi
įvairiose šalyse. Teko ir man pavažinėti. Štai Prahoje aludė pilna žmonių, dvi
jaunos padavėjos jau nebespėja suktis. Baro šeimininkas skuba prie staliuko
priimti mūsų užsakymo ir po keleto minučių atneša pilnus bokalus. Nuo to įvykio
prabėgo gan daug laiko, tačiau Lietuvoje tokį vaizdą vargu ar kur pamatysi.
Greičiau atvirkščiai. Užeinu į piceriją.
Dvi merginos triūsia, ruošiasi
prasidėsiančiam pietų metui ir lankytojų
antplūdžiui. Trečioji netoliese
šnekučiuojasi su drauge. Penketą minučių nesulaukęs dėmesio, garsiai prašau
meniu. Tik ką ramiai besišnekučiavusi, užrinka ant dirbančių: „Ar nematot,
klientas laukia, “ – ir tęsia draugišką pokalbį toliau.
Neapsikentęs klausiu: „Ar negalite pati meniu paduoti?“ Nužvelgusi mane
paniekinančiu žvilgsniu, išdidžiai paaiškina: „Aš administratorė“.
Įprastas vaizdelis, kai prekybos centre dirba
viena ar dvi kasos, o prie jų nutįsusi
didžiausia eilė žmonių. O ar kada matėte, kad į kasą nors ir trumpam atsisėstų direktorė ar skyriaus vedėja, jei jau laisvų kasininkių
nėra? Garantuoju, kad ne. Į jūsų pastabą, kad daug eilėje laukia žmonių, bus
pakviesta kasininkė, kuri salėje
sušilusi tuokart tempia prikrautą padėklą ar krauna į lentyną prekes.
Baudžiauninko mentalitetas neleidžia daugeliui
aukštesnes pareigas užimančiam pačiam atlikti „juodą darbelį“, kad ir
mažiausią, jei yra galimybė tai pavesti kitam, arba yra ant ko parėkti.
Baudžiava taip įaugusi į jų kraują, kad nors kiek pakilę aukščiau kitų,
pasijunta esą visagaliais. Iš kitos
pusės, baudžiauninko kraujas mus verčia nuolankiai kęsti aukščiau sėdinčių
patyčias ir panieką. Visas civilizuotas pasaulis prieš neteisybę protestuoja. Mes, tarsi avinų
banda. Štai vienas LR Seimo narys sako: „Žmonės, protestuokite, eikite į
gatves“. Mes tylime. Tiesiog kaip toje
Anderseno pasakoje „kaip diedukas padarys – viskas bus gerai“ . Valdžia tuo
naudojasi, vis labiau ribodama mūsų teises, priimdama sau naudingus įstatymus.
O mes vis tylime. Kiek dar metų turės praeiti,
kad iš mūsų kraujo pasišalintų „tas prakeiktas nuolankumas“? Kelios kartos turi pasikeisti? Ar iš vis bus
ateityje Lietuvoje laisvų žmonių?
Rimas Petravičius