
Nauji įvykiai Anykščių rajono ir Respublikos
gyvenime, karštis lauke ir šaltas alus, tarsi laisvės varpo gausmas,
pakvietė prie stalo.
– Oi, kokia graži nauja atstovė ryšiams su visuomene,
– su neslepiamu pavydu šūkčiojo Linutė. – Kad aš jaunesnė būčiau,
gal ir mane kas priglaustų, tai rašyčiau ir rašyčiau.
– Už lietuvių kalbą vos 3 turėjai, – šaipėsi Leonas.
– Tau pasisekė, kad tuomet dar 5 balų sistema buvo.
– Na ir kas. Dabar nebe tie laikai. Jokio skirtumo
ką rašysi, kompiuteris pataisys. Baisaus čia mokslo reikia, – nesutiko
Lina. – Man vienas jogietis aiškino, kad viską reikia derinti su kvėpavimu.
Va įkvėpi – dedi kablelį, lėtai iškvėpi, sulaikai kvėpavimą akimirkai
ir dedi tašką. Tada bet kuris rašinys skamba kaip eilėraštis. Še tau
ir visas mokslas. Greičiausia mergaitė
nė vieno kvėpavimo mokytojo nepažįsta.
– Lavinti plaučius reikia, – įsikišo Alyzas. –
Sakinį būtina perskaityti vienu atsikvėpimu. Mergaitė vardan jūsų
stengiasi. Specialiai 160 žodžių sakinyje rašo. Jei perskaityti nepavyksta
– tai tavo bėda – treniruokis.
– Galėjo mergelė pradžioje ir trumpesnį sakinį
parašyti. Vėliau vis po vieną žodį pridėtų. Taip visi ir padidintume
plaučių tūrį, – atsiduso Elvyra.
– Merginos, jūs pačios gražiausios, nekelkit pavydo
scenų jauniklei. Vyrai, už mūsų gražuoles, – pasiūlė tostą Leonas.
Visi sutartinai pakėlėme rasotus bokalus.
– Nebuvom susitikę pirmadienį. Verčiau papasakokite
su kuo buvote pečius surėmę, kieno ranką laikėte Lietuvos himną giedodami,
– politine linkme kreipė pokalbį Alyzas.
Kiekvienas bandė prisiminti, kur tuo metu buvo,
ką apkabinęs laikė.
– Irgi mat atsirado „pasaulio lietuviai vienykimės“, – piktai
subambėjo senolis Vacius ir demonstratyviai nugėrė pusę bokalo.
– Žinom tą dainelę „visų šalių proletarai
– vienykitės“.
Visi netekę žado nutilo. Štai kur liaudies priešas,
prieš laisvę, prieš Mindaugą, prieš Lietuvą.
– Kaip suprasti? – piktai žaižaruodamas akimis
paklausė Alyzas.
– Aš laisvoje šalyje gyvenu, galiu turėti savo
nuomonę, –atkirto Vacius.
– Visais laikais galėjai turėti savo nuomonę,
– sukikeno Leonas. – Tik laikyk ją pas save, panašiai kaip špygą kišenėje.
– Ne tam guliau po rusų tankais, kad man kiekvienas
geltonsnapis burną užčiauptų. Kodėl, kai sugalvoja giedoti – tai
„viso pasaulio lietuviai“? Va, anoj
troboj gimęs anūkas Londone uždarbiauja, bet nori būti Lietuvos piliečiu,
tai jam špygą panosėn. Atveš juodukų. Vat tada ir pagiedosit: Lietuvos
– piliečiai, lietuviai – afrikiečiai... – širdo senolis.
– Ar supranti, kad dabar gali laisvai giedoti
himną, nešti vėliavą, švęsti liepos šeštą? Ar supranti, ką reiškia būti
laisvam? – ne juokais širdo Alyzas.
– Aha, suprantu, labai laisvas, ypač savaitę
prieš pensiją, – atkirto senolis.
– Pasakyk, kas man tada trukdė nešioti ir mosikuoti raudoną, baltą,
žalią vėliavą? Himną irgi galėjai dainuoti: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė...“ Na koks skirtumas ką
švęsti – ar liepos 6, ar 21 d (Lietuvos
išvadavimo iš fašistinių okupantų diena).
– Išdavikas, nieko tau švento nėra. Ar turi
bent lašą sąžinės ir patriotizmo, – jau šaukė Alyzas ir tik garbingas
senolio amžius trukdė paleisti rankas į darbą.
– Patriotas atsirado. Raudoną š.... bučiavo,
dabar žydrą.... Tfu, – nusispjovė Vacius.
Tokių nesveikų aistrų mūsų brolijoje dar nėr buvę. Paskubėjau
atsistoti tarp besiginčijančių. Paėmiau senolį už alkūnės, palydėjau
iki baro ir skubiai įbrukęs bambalį „Euro“ švelniai išstūmiau pro duris.
Prie stalo vyravo nejauki tyla. Pasiūliau visiems pakelti bokalus.
Išgėrėme ir sutarėme, kad nereikia
su senioku ginčytis, o tuo labiau pykti. Matosi, kad žmogelis su angelais
šneka. Gal paskutinioji ateina. Bet nuotaika buvo sugadinta. Toliau
gėrėme tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
Vladas
Rimkevičius