2015-07-17. Se­no­lis Va­cius prieš...

Nau­ji įvy­kiai Anykš­čių ra­jo­no ir Res­pub­li­kos gy­ve­ni­me, karš­tis lau­ke ir šal­tas alus, tar­si lais­vės var­po gaus­mas, pa­kvie­tė prie sta­lo.

– Oi, ko­kia gra­ži nau­ja at­sto­vė ry­šiams su vi­suo­me­ne, – su ne­sle­pia­mu pa­vy­du šūk­čio­jo Li­nu­tė. – Kad aš jau­nes­nė bū­čiau, gal ir ma­ne kas pri­glaus­tų, tai ra­šy­čiau ir ra­šy­čiau.

– Už lie­tu­vių kal­bą vos 3 tu­rė­jai, – šai­pė­si Le­o­nas. – Tau pa­si­se­kė, kad tuo­met dar 5 ba­lų sis­te­ma bu­vo.

– Na ir kas. Da­bar ne­be tie lai­kai. Jo­kio skir­tu­mo ką ra­šy­si, kom­piu­te­ris pa­tai­sys. Bai­saus čia moks­lo rei­kia, – ne­su­ti­ko Li­na. – Man vie­nas jo­gie­tis aiš­ki­no, kad vis­ką rei­kia de­rin­ti su kvė­pa­vi­mu. Va įkvė­pi – de­di kab­le­lį, lė­tai iš­kvė­pi, su­lai­kai kvė­pa­vi­mą aki­mir­kai ir de­di taš­ką. Ta­da bet ku­ris ra­ši­nys skam­ba kaip ei­lė­raš­tis. Še tau ir vi­sas  moks­las. Grei­čiau­sia mer­gai­tė nė vie­no kvė­pa­vi­mo mo­ky­to­jo ne­pa­žįs­ta.

– La­vin­ti plau­čius rei­kia, – įsi­ki­šo Aly­zas. – Sa­ki­nį bū­ti­na per­skai­ty­ti vie­nu at­si­kvė­pi­mu. Mer­gai­tė var­dan jū­sų sten­gia­si. Spe­cia­liai 160 žo­džių sa­ki­ny­je ra­šo. Jei per­skai­ty­ti ne­pa­vyks­ta – tai ta­vo bė­da –  tre­ni­ruo­kis.

– Ga­lė­jo mer­ge­lė pra­džioje ir trum­pes­nį sa­ki­nį pa­ra­šy­ti. Vė­liau vis po vie­ną žo­dį pri­dė­tų. Taip vi­si ir pa­di­din­tu­me plau­čių tū­rį,  – at­si­du­so El­vy­ra.

– Mer­gi­nos, jūs pa­čios gra­žiau­sios, ne­kel­kit pa­vy­do sce­nų jau­nik­lei. Vy­rai, už mū­sų gra­žuo­les,  – pa­siū­lė tos­tą Le­o­nas.

Vi­si su­tar­ti­nai pa­kė­lė­me ra­so­tus bo­ka­lus.

– Ne­bu­vom su­si­ti­kę pir­ma­die­nį. Ver­čiau pa­pa­sa­ko­ki­te su kuo bu­vo­te pe­čius su­rė­mę, kie­no ran­ką lai­kė­te Lie­tu­vos him­ną gie­do­da­mi, – po­li­ti­ne lin­kme krei­pė po­kal­bį Aly­zas.

Kiek­vie­nas ban­dė pri­si­min­ti, kur tuo me­tu bu­vo, ką ap­ka­bi­nęs lai­kė.

– Ir­gi mat at­si­ra­do „pa­sau­lio lie­tu­viai vie­ny­ki­mės“,  –  pik­tai su­bam­bė­jo se­no­lis Va­cius ir de­monst­ra­ty­viai nu­gė­rė pu­sę bo­ka­lo. –  Ži­nom tą dai­ne­lę „vi­sų ša­lių pro­le­ta­rai – vie­ny­ki­tės“. 

Vi­si ne­te­kę ža­do nu­ti­lo. Štai kur liau­dies prie­šas, prieš lais­vę, prieš Min­dau­gą, prieš Lie­tu­vą.

– Kaip su­pras­ti? – pik­tai žai­ža­ruo­da­mas aki­mis pa­klau­sė Aly­zas.

– Aš lais­vo­je ša­ly­je gy­ve­nu, ga­liu tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę,  –at­kir­to Va­cius.

– Vi­sais lai­kais ga­lė­jai tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę, – su­ki­ke­no Le­o­nas. – Tik lai­kyk ją pas sa­ve, pa­na­šiai kaip špy­gą ki­še­nė­je.

– Ne tam gu­liau po ru­sų tan­kais, kad man kiek­vie­nas gel­ton­sna­pis bur­ną už­čiaup­tų. Ko­dėl, kai su­gal­vo­ja gie­do­ti – tai „vi­so pa­sau­lio lie­tu­viai“?  Va, anoj tro­boj gi­męs anū­kas Lon­do­ne už­dar­biau­ja, bet no­ri bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiu, tai jam špy­gą pa­no­sėn. At­veš juo­du­kų. Vat ta­da ir pa­gie­do­sit: Lie­tu­vos – pi­lie­čiai, lie­tu­viai – af­ri­kie­čiai... – šir­do se­no­lis.

– Ar su­pran­ti, kad da­bar ga­li lais­vai gie­do­ti him­ną, neš­ti vė­lia­vą, švęs­ti lie­pos šeš­tą? Ar su­pran­ti, ką reiš­kia bū­ti lais­vam? – ne juo­kais šir­do Aly­zas.

– Aha, su­pran­tu, la­bai lais­vas, ypač sa­vai­tę prieš pen­si­ją,  – at­kir­to se­no­lis. – Pa­sa­kyk, kas man ta­da truk­dė ne­šio­ti ir mo­si­kuo­ti rau­do­ną, bal­tą, ža­lią vė­lia­vą? Him­ną ir­gi ga­lė­jai dai­nuo­ti: „Ta­ry­bi­nę Lie­tu­vą liau­dis su­kū­rė...“ Na koks skir­tu­mas ką švęs­ti –  ar lie­pos 6, ar 21 d (Lie­tu­vos iš­va­da­vi­mo iš fa­šis­ti­nių oku­pan­tų die­na).

– Iš­da­vi­kas, nie­ko tau šven­to nė­ra. Ar tu­ri bent la­šą są­ži­nės ir pa­trio­tiz­mo, – jau šau­kė Aly­zas ir tik gar­bin­gas se­no­lio am­žius truk­dė pa­leis­ti ran­kas į dar­bą.

– Pat­rio­tas at­si­ra­do. Rau­do­ną š.... bu­čia­vo, da­bar žyd­rą.... Tfu, – nu­si­spjo­vė Va­cius.

To­kių ne­svei­kų aist­rų  mū­sų bro­li­jo­je dar nėr bu­vę. Pas­ku­bė­jau at­si­sto­ti tarp be­si­gin­či­jan­čių. Pa­ė­miau se­no­lį už al­kū­nės, pa­ly­dė­jau iki ba­ro ir sku­biai įbru­kęs bam­ba­lį „Eu­ro“ švel­niai iš­stū­miau pro du­ris. Prie sta­lo vy­ra­vo ne­jau­ki ty­la. Pa­siū­liau vi­siems pa­kel­ti bo­ka­lus. Iš­gė­rėme ir  su­ta­rė­me, kad ne­rei­kia su se­nio­ku gin­čy­tis, o tuo la­biau pyk­ti. Ma­to­si, kad žmo­ge­lis su an­ge­lais šne­ka. Gal pas­ku­ti­nio­ji at­ei­na. Bet nuo­tai­ka bu­vo su­ga­din­ta. To­liau gė­rė­me ty­lė­da­mi, kiek­vie­nas pa­sken­dęs sa­vo min­ty­se.

Vla­das Rim­ke­vi­čius