2015-08-13. Galvos skausmas dėl svečių

Ką galima nuveikti tokiame karštyje? Galimi tik du pasirinkimai: arba mirkti vandenyje, arba gerti šaltą alų. Mūsų brolija liko ištikima sau ir pasirinko antrąjį variantą. Nuo politikos ir šaltyje galva kaista, tad kalba pasisuko link turistinio sezono. Visi sutikome, kad šiemet, kaip niekada, aplinkui  daug turistų. Kartais gatvėse susidaro milžiniški, net 7-8 mašinų kamščiai... Parduotuvėse eilės prie ledų. Keisčiausia, kad gatvėse didesnė pusė žmonių nepažįstami, aiškiai atvykę aplankyti mūsų ir miesto. Galiausiai, kas čia keisto, juk atvažiuoja giminės, draugai ir artimieji pailsėti nuo darbų Airijoje, Amerikoje ar Londone. Taigi, visi turime rūpesčių: verdame cepelinus, kepame šašlykus, rodome vis gražėjantį miestą. Tačiau su svečių atvažiavimu būna ir rimtesnių problemų, tad jas ir aptarėme. 

- Vat, prisimenu, kaip smagu buvo anais laikais.  Eini per miestą tokiam karštyje, o tau, ant „kožno“  kampo „gazirovkės“ automatas. Įmeti tris kapeikas – ir  prašau, tau su sirupu. Įmeti aparatėlin  vieną kapeiką - su burbuliukais be sirupo. Būdavo laikai, kuomet parduotuvėse net vyną pilstydavo. O dabar... – susiraukė ir numojo ranka senolis Vacius. - Eik į parduotuvę, pirk visą bambalį kažkokio šnipštalo. Prigalvoja prekybininkai niekų. Jiems  gerti gatvėje, mat, nehigieniška. Jei vynelį geri - pažeidi viešąją tvarką, dar cypėn  pasodinti gali, -  gurkšnodamas alų dūsavo senolis.

- Nesakyk, kad negalima gerti. Vat, kol skverelyje buvo seni mediniai suolai, tarsi kregždės ant laidų sutūpę pavargėliai, su alaus bambaliais sėdėdavo. Gerai, kad padarė tuos geležinius ir  surūdijusius, dabar net su darbiniais drabužiais niekas nesėda. Ne gėda atvažiavusiam tuščią skverą parodyti, – prieštaravo blaiviai mąstanti Elvyrutė.

- Ar reikėjo tiek pinigų geležims išleisti, kad tuos pavargėlius iš skvero nubaidyti? Būtų užtekę į suolus iš apačios vinių prikalti,  – nusijuokė Leonas.

- Galima būtų svečių patogumui ledais gatvėje prekiauti,   – garsiai apie naują verslo planą mąstė Alyzas.

- Na ne. Parduotuvių daug. Užsuki į bet kurią, o ten gera, vėsu ir ledų visada yra, - bandė Aloyzo entuziazmą atšaldyti Elvyrutė.

- Kodėl vaikai negalėtų skėčių verslu užsiimti? – nerimo Alyzas. – Atvažiuoja koks „bagotas“ amerikonas, nori po miestą pasidaryti.  Jam karšta. Prieina, pavyzdžiui, mano mažasis ir pasisiūlo pavaikščioti kartu, panešioti skėtį virš galvos nuo saulės. O jei lyja,  tai ir nuo lietaus.

- Tai tu nori išnaudoti savo vaiką? Ar žinai, kaip baudžiama už tokius dalykus? Neseniai vienas toks gudrutis, nė aštuoniolikos metų neturintis „verslininkas“, sugalvojo Palangos pliaže poilsiautojus kremu nuo saulės tepti. Savo nepilnametes klasiokes įdarbino. Dvi dienas padirbo ir vos jo belangėn nepapuolė. Gali užmiršti skėčius. Reikia ES įstatymus gerbti, – paaiškino Leonas.

Visi skaniai pasijuokėme ir nugėrėme po keletą gurkšnių iš rasotų bokalų už vaikų teisių apsauginius.

- Pas mane iš Anglijos rytoj atvažiuoja pusseserė  su vyru. Na ir pasisekė jai, nustvėrė ne juodaodį, „bagotą“, dar „bagotesnio“ bankininko atžalą, – su neslepiamu pavydu balse  atsiduso Linutė. – Tikras lordas ar seras, net  nežinau. Negi tokiam keptų bulvių su raugintu agurku paduosi. Gal kas patarsite, kur galėčiau juos nuvest skaniai pavalgyti?

- Vesk į tą kavinukę, kur ant užtvankos, - iki ausų nusišiepė Leonas. – Vaizdas pro langą puikus: fontanai, bažnyčios bokštai, upė. Pro langą žiūrės, o kas lėkštėje  ir nematys. O jei dar ir dantis užkalbėsite, tai nė skonio nejaus. Jūsų skrandžiai pripratę, jūs ištversite, na gal mažumą pilvą ir paskaudės. O tam lordui  tai tikrai  šakės bus. Ir paveldės tavo „puskė“ milijonus... Gal ir tau kažkiek nubyrės... – toliau  agitavo Leonas.

Kvatodami ištuštinome bokalus.

    - Iš Čikagos neseniai buvo  atvažiavusi Petro teta su vyru. Tetos vyras - tai tikras amerikonas, nors seneliai ir buvo šiokie tokie  iš Lenkijos kilę šlėktos, – tęsė temą Alyzas. – Petriukas pasakojo, kad norėjo svečią lietuviškais patiekalais pavaišinti.  Centre nieko gero ir skanaus kavinėse nerado, nes buvo gerokai po pietų meto, tad patraukė per miestelį ieškoti kur galėtų skaniai ir lietuviškai pavalgyti. Tas „restoranas“ su įmantriu pavadinimu, kur netoli turgaus, kaip tyčia, buvo uždarytas. Prisiminė Petras, kad ir pačiame turgaus pastate, na ten, kur dabar visokių parduotuvėlių ir dar pirtis yra,  kažkada  buvo visai nebloga kavinukė, kurioje ir pats retkarčiais apsilankydavo. Šeimininkė, pamačiusi garbingus svečius, paskubėjo priimti užsakymą. Pasiūlė  net du nuo pietų likusius cepelinus. Žadėjo dar blynų pakepti.

Bet smagiausia  buvo ne tie du cepelinai, o tai, kas vyko toliau. Prie gretimo staliuko,  jau linksmai nusiteikusioje kompanijoje, sėdėjo visiems gerai pažįstamas  Serioga su draugais. Pamatęs Petriuką su garbingu svečiu, pasiėmęs pusiau nugertą bokalą, Serioga  puolė sveikintis ir amerikonui siūlyti alaus, vis taikydamasis prisėsti šalia. Šis, vargšas, nepratęs prie tokio „lietuviško“ svetingumo, siaubo kupinomis akimis, susigūžęs vis lemeno ok ok,  linksėjo galva ir vis žiūrėjo į duris. Išėjome nei valgę, nei gėrę, - Petro nuotykius perpasakojo Alyzas.   

Visa brolija leipo iš juoko, bandydama įsivaizduoti amerikono ir Seriogos susitikimą. Tik ištuštintas šalto alaus bokalas mus kiek pritildė.

- O pas mane buvo atvažiavęs draugas su savo draugais prancūzais, - į  pokalbį įsijungė Leonas.   – Nepatikėsit, labai linksmi vaikinai.  Gal po dešimtos valandos vakaro sugalvojo  važiuoti į miestą,  pasigrožėti  naktiniu miestu, pasėdėti kavinukėje, atsigerti gero, išlaikyto lietuviško vyno su sūriu. Nenorėjau nieko iš anksto jiems aiškinti, nes žinojau, kad miestu tai jie pasigrožės, o su vynu bus prasčiau...

Apšviesta bažnyčia, tiltas ir  fontanai tikrai gėdos nepadarė. Tikri humoristai tie prancūzai buvo, dairosi ir vis klausia, kas nutiko, kad žmonių gatvėse nėra? Kodėl nei  lauke,  nei gatvėje nesimato jokios veikiančios kavinės? Kodėl negirdėti jokios muzikos? O kodėl turėtų? Mes taip pripratę, kad eilinės darbo dienos vakarą miestas kaip išmiręs, anykštėnai televizorių namie žiūri, tad kam tos kavinės.  O miesto svečiai pramogas tegu patys sau susigalvoja.

Norėjau pajuokauti ir aš, todėl paaiškinti, kad rusai tuoj užpuls, negalima šviesos degti, nes raketa iš kosmoso gali pamatyti, na ir dar kažką panašaus kalbėjau. Bet prancūzai manęs nesuprato, nes žiūrėjo išpūstomis akimis ir vis rodė į dangų.  Kažkoks iškreiptas  tas užsieniečių humoro  jausmas, man taip apsirodė. Kodėl mūsiškiai – tik pajuokauk, kad rusai puola, iš kart tampa aišku, kieno tie žodžiai...
 Pagalvojau, kad rytoj pasiūlysiu prancūzams  pramogą - sraigių parinkti ar žalių  varlių pagaudyti. Patys delikatesų pavalgys ir mane gaminti pamokins.

Gaila bet, sraigių tąkart nerinkome. Mat, pasirodo, jas reikia tris dienas ant miltų laikyti, o svečiai  tam laiko nebeturėjo. Ir varlių neradome, nes lietaus seniai nebuvo ir  visos varlės kažkur sulindo.   Tačiau kaip reikia jas paruošti, vaikinai papasakojo. Taigi, jei ruošitės pas mane į svečius, prašome iš anksto apsirūpinti sraigėmis ir varlėmis, - jau visai rimtai užbaigė Leonas.

Visi juokėsi, kilnojo bokalus, prisimindami viena už kitą linksmesnes istorijas apie netoliese dunksantį kultūrinį miestą ir mūsų gyvenimo realybėje nesusigaudančius užsieniečius - vakariečius. Tik Linutė liūdnai žiūrėjo į pustuštį bokalą, matyt galvodama, kaip svečius reiks vaišinti.  Pripildžiau šalto, gaivaus. Man merginos nuoširdžiai pagailo.

- Nekreipk dėmesio. Yra mieste daug gražių dalykų. Kalitos kalnas, muziejų bei muziejukų, kempingas ir pliažas...  - bandžiau paguosti.

 - Ką parodyti tai aš žinosiu, knygelę jau nusipirkau, paskui padovanosiu atminimui. Bet ką su pietumis daryti? Negi jie sėdės ir žiūrės kaip aš cepelinus virsiu? – liūdnai samprotavo Linutė.

-Na,  jei tavo svečias bus labai „bagotas“, tai nuvesk į naują restoraną, kur vietoj smetoniškos sanatorijos stūkso pamiškėje. Arba nuvežk į dvarą, - patariau.

- Girdėjau kalbas, kad tokie piniguočiai mokėti nemėgsta. Galvoja, kad kitiems suteikiama garbė juos pavaišinti. O jei man reikės sumokėti? Aš juk  ne dvarininkė, - skėstelėjo rankomis Linutė.

-Ko gero, tik vieną variantą galiu pasiūlyti, vežk ne į  dvarą, o pas Ireną, laisvą valstietę - ūkininkę, kuri ten kažkur šalia dvaro gyvena. Ji mažumą ragana, bet sako, kad nepiktybinė.  Jei gražiai paprašysit, tai įvairiausių blynų iškeps, gira ar žolelių arbata pavaišins. Supranta  kaimo žmogų, juk pati kaimietė, tad gal daug iš tavęs nenuplėš ir nuogos nepaleis, - bandžiau padėti Linutei susiorientuoti.

Apsidžiaugė  Linutė šiokia tokia pigesne perspektyva,  akys nušvito, tad visi draugiškai pakėlėme rasojančius bokalus už buvusius ir būsimus svečius. Sekantis tostas -  už kultūrinį miestą, kuriame svečius pavaišinti arba nėra kur, arba ne mūsų kišenei...
            
Vladas Rimkevičius