Nuo
be galo stiprių emocijų iki buitinių detalių ir begalinės rimties – taip į
atmintį šiandien visoje Lietuvoje žinomiems žmonėms įsirėžė prieš 30 metų tris tautas suvienijęs Baltijos kelias. Laisvės
dvasia, tautos valia, žmonių atkaklumas ir organizuotumas abejingų nepalieka
iki šiol.
Žurnalisto
Edmundo Jakilaičio, keliautojo ir žurnalisto Vytaro Radzevičius, menininkės
Nomedos Marčėnaitės istorinės dienos atsiminimus ir liudijimus pristato nacionaliniai
jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“.
Edmundas Jakilaitis: susilaukiau daug pagyrų dėl savo tautinio
kaklaraiščio
E. Jakilaitis prisimena, kad iš
Kauno išvažiavo su tėvų garažo kaimyno moskvičiumi ir link Ukmergės važiavo
lėtai, mažiausiai trimis eilėmis.
„Kadangi tuomet man buvo vos 12
metų, labiau pamenu ne ideologinius ar vertybinius dalykus, o buitines detales,
pavyzdžiui, kad neturėjau Lietuvos vėliavos, bet sulaukiau daug pagyrų dėl savo
tautinės juostos kaklaraiščio. Mašinos stovėjo keturiomis, o žmonės – dviem
eilėmis, mes ir turėjome stotis į antrą žmonių eilę, kurios pradžios ir galo
net nesimatė. Pamenu, kad nuoširdžiai buvo gaila tų, kurių žiguliukai įstrigo
šalikelėse, nes „užvirė“ nuo ilgo
stovėjimo kamštyje, bet tai nesutrukdė žmonėms jungtis į gyvą grandinę. Atrodo, kad mačiau ir
„kukurūzniką“, skridusį virš Baltijos kelio, nors gal tai jau ir šimtus kartų
matytų archyvų vaizdų poveikis“, – prisiminimais dalijasi žinomas žurnalistas
ir televizijos prodiuseris.
Po savaitės atėjęs į mokyklą
Edmundas buvo nustebęs, kad Baltijos
kelias turėjo ir atšakų – vieni susikibo ties Jonava, kiti kažkur tarp Jonavos
ir Ukmergės.
„Vertinant Baltijos kelią iš
šiandieninės perspektyvos, akivaizdu, kad tokio įvykio pakartoti nepavyktų
jokiai iniciatyvai. Nebent susiklostytų tam tikros istorinės aplinkybės, nes
tokią energiją gali sukurti tik istorija, o ne žmonės“, – sako E. Jakilaitis.
Keliautojas Vytaras Radzevičius: atrodė, kad palietė elektros srovė
Tuo metu 21-erių žurnalistikos
studentas Vytaras Radzevičius prisimena, kad 1989-ųjų vasarą buvo apsistojęs pas močiutę Kupiškyje, kur atliko
praktiką laikraštyje „Kupiškėnų mintys“.
Šeimą ir žmoną palikęs Vilniuje,
su visa redakcija autobusu pajudėjo tiesiai iš darbo ir į gyvą grandinę įsijungė
kelyje ties Raguva.
„Sustoję į eilę dainavome visas
tuo metu mitinguose populiarias dainas, tokias kaip „Lietuva brangi“. Pamenu
labai džiaugsmingus, šypsenų pilnus žmonių veidus, o tuo momentu, kai
susikibome rankomis, atrodė, kad būtų tekėjusi elektros srovė. Juk 1989-aisiais,
rodos, visi alsavo tuo pačiu laisvės troškuliu, todėl atvirai reikia
prisipažinti, kad tais laikais dažnai užspausdavo gerklę ne tik moterims, bet
ir vyrams. Nors formaliai dar nebuvome išsilaisvinę, bet rugpjūčio 23-iąją visi
pajuto, kad esame laisvi ir patys nuspręsime, kaip mums gyventi. Baltijos
kelias nebuvo vienadienis projektas, bet drąsiai pareikšta visos tautos valia“,
– prisimena V. Radzevičius.
Jo teigimu, būtent tokiomis
akimirkomis tapo akivaizdu, kokia galinga ir telkianti jėga gali būti žiniasklaida.
„Tuomet nebuvo nei interneto nei
mobiliųjų telefonų, tačiau žinios sklido ir visa komunikacija sklandžiai įvyko per tradicines priemones –
spaudą, televiziją, radiją. Apie Baltijos kelią žinojo visi“, – sako V.
Radzevičius
Nomeda Marčėnaitė: staiga iš savo namų užpakalius pakėlė visi
N. Marčėnaitė į Baltijos kelio
grandinę stojo kartu su šeima, būdama 24-erių. Kaip ir daugelis, vykdami, kooperavosi
su draugais, ir visi sutilpę į mažą „žiguliuką“ iš Vilniaus važiavo tol, kol kelyje
rado laisvesnę atkarpą.
„Kad atrastume tuštesnę vietą
autostradoje, reikėjo labai pasistengti. Dažnai pagalvoju, kokiu gi būdu vieni
kitiems perdavėme žinią, kad staiga iš savo namų užpakalius pakėlė ir atvažiavo
visi – ir seni, ir jauni, ir sergantys, ir žmonės su negalia... Laikui bėgant
prisiminimai tampa sentimentalūs, tačiau kalbant apie Baltijos kelią tai
negalioja. Nes viskas taip ir buvo, be jokio perdėjimo ar pagražinimų. Tiesą
sakant, nelabai pamenu, kas buvo prieš ir kas vyko po to, atmintyje išliko tik
tas unikalus, stebuklingas jausmas“, – prisiminimais dalijasi N. Marčėnaitė.
Pasak jos, atmintyje įstrigo ir
žmonių ramybė, užtikrintumas.
„Mėgstu sakyti, kad stebuklai,
kaip ir tikra laimė, mėgsta tylą. Gal todėl Baltijos kelyje niekas aplinkui
nerėkavo, nesidraskė, nebuvo ir kažkokios perdėtos euforijos. Kai susikibome
rankomis, visi stovėjome tarsi persmelkti pakylėjimo, buvome patys nustebę ir
nuščiuvę nuo tokio jausmo“, – sako menininkė.
Nacionaliniai
jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“ – tai daugiau kaip 2500
dalyvių iš visų Lietuvos mokyklų pritraukusi ir pusšimtį įvairių pilietinių
iniciatyvų inspiravusi jaunimo pilietiškumo skatinimo iniciatyva.
Ugnė Naruševičiūtė