2019-08-22. Gyvosios grandinės gyva atmintis: ką tą dieną veikė E. Jakilaitis, V. Radzevičius ir N. Marčėnaitė?

 

Nuo be galo stiprių emocijų iki buitinių detalių ir begalinės rimties – taip į atmintį šiandien visoje Lietuvoje žinomiems žmonėms įsirėžė prieš 30 metų tris tautas suvienijęs Baltijos kelias. Laisvės dvasia, tautos valia, žmonių atkaklumas ir organizuotumas abejingų nepalieka iki šiol.

 Žurnalisto Edmundo Jakilaičio, keliautojo ir žurnalisto Vytaro Radzevičius, menininkės Nomedos Marčėnaitės istorinės dienos atsiminimus ir liudijimus pristato nacionaliniai jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“.

 

Edmundas Jakilaitis: susilaukiau daug pagyrų dėl savo tautinio kaklaraiščio

 E. Jakilaitis prisimena, kad iš Kauno išvažiavo su tėvų garažo kaimyno moskvičiumi ir link Ukmergės važiavo lėtai, mažiausiai trimis eilėmis.

 „Kadangi tuomet man buvo vos 12 metų, labiau pamenu ne ideologinius ar vertybinius dalykus, o buitines detales, pavyzdžiui, kad neturėjau Lietuvos vėliavos, bet sulaukiau daug pagyrų dėl savo tautinės juostos kaklaraiščio. Mašinos stovėjo keturiomis, o žmonės – dviem eilėmis, mes ir turėjome stotis į antrą žmonių eilę, kurios pradžios ir galo net nesimatė. Pamenu, kad nuoširdžiai buvo gaila tų, kurių žiguliukai įstrigo šalikelėse, nes „užvirė“ nuo ilgo stovėjimo kamštyje, bet tai nesutrukdė žmonėms jungtis į gyvą grandinę. Atrodo, kad mačiau ir „kukurūzniką“, skridusį virš Baltijos kelio, nors gal tai jau ir šimtus kartų matytų archyvų vaizdų poveikis“, – prisiminimais dalijasi žinomas žurnalistas ir televizijos prodiuseris.

 Po savaitės atėjęs į mokyklą Edmundas buvo nustebęs, kad Baltijos kelias turėjo ir atšakų – vieni susikibo ties Jonava, kiti kažkur tarp Jonavos ir Ukmergės.

 „Vertinant Baltijos kelią iš šiandieninės perspektyvos, akivaizdu, kad tokio įvykio pakartoti nepavyktų jokiai iniciatyvai. Nebent susiklostytų tam tikros istorinės aplinkybės, nes tokią energiją gali sukurti tik istorija, o ne žmonės“, – sako E. Jakilaitis.

 

Keliautojas Vytaras Radzevičius: atrodė, kad palietė elektros srovė

 

Tuo metu 21-erių žurnalistikos studentas Vytaras Radzevičius prisimena, kad 1989-ųjų vasarą buvo apsistojęs pas močiutę Kupiškyje, kur atliko praktiką laikraštyje „Kupiškėnų mintys“.

 Šeimą ir žmoną palikęs Vilniuje, su visa redakcija autobusu pajudėjo tiesiai iš darbo ir į gyvą grandinę įsijungė kelyje ties Raguva.

 „Sustoję į eilę dainavome visas tuo metu mitinguose populiarias dainas, tokias kaip „Lietuva brangi“. Pamenu labai džiaugsmingus, šypsenų pilnus žmonių veidus, o tuo momentu, kai susikibome rankomis, atrodė, kad būtų tekėjusi elektros srovė. Juk 1989-aisiais, rodos, visi alsavo tuo pačiu laisvės troškuliu, todėl atvirai reikia prisipažinti, kad tais laikais dažnai užspausdavo gerklę ne tik moterims, bet ir vyrams. Nors formaliai dar nebuvome išsilaisvinę, bet rugpjūčio 23-iąją visi pajuto, kad esame laisvi ir patys nuspręsime, kaip mums gyventi. Baltijos kelias nebuvo vienadienis projektas, bet drąsiai pareikšta visos tautos valia“, – prisimena V. Radzevičius.

 Jo teigimu, būtent tokiomis akimirkomis tapo akivaizdu, kokia galinga ir telkianti jėga gali būti žiniasklaida.

 „Tuomet nebuvo nei interneto nei mobiliųjų telefonų, tačiau žinios sklido ir visa komunikacija  sklandžiai įvyko per tradicines priemones – spaudą, televiziją, radiją. Apie Baltijos kelią žinojo visi“, – sako V. Radzevičius  

 Nomeda Marčėnaitė: staiga iš savo namų užpakalius pakėlė visi

 N. Marčėnaitė į Baltijos kelio grandinę stojo kartu su šeima, būdama 24-erių. Kaip ir daugelis, vykdami, kooperavosi su draugais, ir visi sutilpę į mažą „žiguliuką“ iš Vilniaus važiavo tol, kol kelyje rado laisvesnę atkarpą.

 „Kad atrastume tuštesnę vietą autostradoje, reikėjo labai pasistengti. Dažnai pagalvoju, kokiu gi būdu vieni kitiems perdavėme žinią, kad staiga iš savo namų užpakalius pakėlė ir atvažiavo visi – ir seni, ir jauni, ir sergantys, ir žmonės su negalia... Laikui bėgant prisiminimai tampa sentimentalūs, tačiau kalbant apie Baltijos kelią tai negalioja. Nes viskas taip ir buvo, be jokio perdėjimo ar pagražinimų. Tiesą sakant, nelabai pamenu, kas buvo prieš ir kas vyko po to, atmintyje išliko tik tas unikalus, stebuklingas jausmas“, – prisiminimais dalijasi N. Marčėnaitė.

 Pasak jos, atmintyje įstrigo ir žmonių ramybė, užtikrintumas.

 „Mėgstu sakyti, kad stebuklai, kaip ir tikra laimė, mėgsta tylą. Gal todėl Baltijos kelyje niekas aplinkui nerėkavo, nesidraskė, nebuvo ir kažkokios perdėtos euforijos. Kai susikibome rankomis, visi stovėjome tarsi persmelkti pakylėjimo, buvome patys nustebę ir nuščiuvę nuo tokio jausmo“, – sako menininkė.

 Nacionaliniai jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“ – tai daugiau kaip 2500 dalyvių iš visų Lietuvos mokyklų pritraukusi ir pusšimtį įvairių pilietinių iniciatyvų inspiravusi jaunimo pilietiškumo skatinimo iniciatyva.

 

Ugnė Naruševičiūtė