ŠIANDIENOS VARDADIENIAI:




2020 m. spalio 24 d. šeštadienis - 5:32
REDAKTORIAUS SKILTIS:

2016 03 31 - Ieškomas Valdovas...

Prie stalo vyravo gera nuotaika. Pagaliau pakvipo pavasariu. O ir naujienos buvo tikrai geros -  nuspręsta statyti medinę pilį ant Vorutos piliakalnio. Dar daugiau optimizmo suteikė laikraštyje pasirodęs skelbimas, kad renkami pilies darbuotojai. Taigi visų laukė džiugi ateitis. Bambaliai tuštėjo, skambėjo tostai: „Už naują pilį, už valdovą...”

Senolis Vacius, užgrūdintas metų ir alaus, neprarado budrumo ir nerodė tokio didelio optimizmo:
– Na gerai, šiandien iki savivaldybės aš dar šiaip taip nusigaunu. O kaip juos pasieksi, kai visi persikraustys į pilį? Ant sienų sargybinius sustatys, tai kaip kokį prašymą paduoti reikės? Nepatiks kas nors - še tau katilą smalos ant galvos.


2016 01 20 - „Čipai“ ir „čipsai“

Prie stalo vyravo ramybė. Neskubėdami gurkšnojome alų, pokalbis sukosi apie „ūkį ir bites“ – tai lyg ir apie nieką. Senolis Vacius, išniręs iš gilų apmąstymų ir pastatęs bokalą, kreipėsi į Alyzą:

– Vat, tu mokytas, melioracijos technikumą baigęs, pasakyk, ką ten sugalvojo valdžia. Anądien žiūriu televizorių, o ten aiškina, kad naminius gyvūnus reiks „čipsais“ šerti. Kaip aš savo katiną priversiu juos ėst. Anas gi alaus negeria, „čipsais“ neužkanda. Jam mėsos ar žuvies duok.



2015 12 11 - Apie logiką ir vaikų teises.

Straipsnis „Ar Lietuvai reikia norvegiškosios  Barnevernet“ sukėlė daug minčių, o ponios L. Zukienės retorinis klausimas  „O kas gi yra loginis mąstymas?“ - šypseną. Iš savo gyvenimiškos patirties žinau, jog daugeliui moterų logika yra neįkandamas dalykas. Juk tai taisyklingas mąstymas, samprotavimų eiga, sveikas protas bei vidinis dėsningumas. Pastarieji pro paviršutiniškumą dažniausiai nebeprasibrauna.


2015 11 26 - Laukiame pabėgėlių

Spaudoje netyla diskusijos – priimti ar nepriimti pabėgėlius, pirkti vokiškas haubicas ar nepirkti. Galų gale dar neaišku, į ką reiks šaudyti. Visa tai kelia
nemaža rūpesčių ir mūsų brolijai. Svarbiausia,  kad mes turime nuspręsti, kuo galime prisidėti prie tautos ir visos Lietuvos klestėjimo.


2015 09 17 - Apie optimizaciją

 Kaip visada, barelyje buvo triukšminga. Senokai nebuvom susibūrę, tad paėmęs bambalį prisėdau prie kolektyvo. Teko ištuštinti ne vieną bokalą, kad suprasčiau draugijos diskusijos esmę.

– Sakau, žodis „optimizacija“ yra kilęs nuo žodžio „optimizmas“. Mums apie tai per mechanizacijos paskaitą melioracijos technikume aiškino, – įrodinėjo  Alyzas. – Na visai kaip „mechanizacija“, nuo žodžio „mechanizmas“. O žodis „optimizmas“ reškia tikėjimą šviesia ateitimi.

  Nu tai kaip kitaip,  – nubraukė alaus putą nuo ūsų senolis Vacius. – Man visą jaunystę aiškino ir liepė tikėti šviesiu komunizmo rytojumi. Dabar agituoja tikėti,  kad po 20 metų gyvensime, kaip švedai šiandien. Tikėt gal ir gerai, ale vat,  ar pragyvensiu dar 20 metų? O ir švedų kalbą tokiam amžiuj bus sunku išmokti.



2015 08 13 - Galvos skausmas dėl svečių

Ką galima nuveikti tokiame karštyje? Galimi tik du pasirinkimai: arba mirkti vandenyje, arba gerti šaltą alų. Mūsų brolija liko ištikima sau ir pasirinko antrąjį variantą. Nuo politikos ir šaltyje galva kaista, tad kalba pasisuko link turistinio sezono. Visi sutikome, kad šiemet, kaip niekada, aplinkui  daug turistų. Kartais gatvėse susidaro milžiniški, net 7-8 mašinų kamščiai... Parduotuvėse eilės prie ledų. Keisčiausia, kad gatvėse didesnė pusė žmonių nepažįstami, aiškiai atvykę aplankyti mūsų ir miesto. Galiausiai, kas čia keisto, juk atvažiuoja giminės, draugai ir artimieji pailsėti nuo darbų Airijoje, Amerikoje ar Londone. Taigi, visi turime rūpesčių: verdame cepelinus, kepame šašlykus, rodome vis gražėjantį miestą. Tačiau su svečių atvažiavimu būna ir rimtesnių problemų, tad jas ir aptarėme. 


2015 07 17 - Se­no­lis Va­cius prieš...



 Nau­ji įvy­kiai Anykš­čių ra­jo­no ir Res­pub­li­kos gy­ve­ni­me, karš­tis lau­ke ir šal­tas alus, tar­si lais­vės var­po gaus­mas, pa­kvie­tė prie sta­lo.

– Oi, ko­kia gra­ži nau­ja at­sto­vė ry­šiams su vi­suo­me­ne, – su ne­sle­pia­mu pa­vy­du šūk­čio­jo Li­nu­tė. – Kad aš jau­nes­nė bū­čiau, gal ir ma­ne kas pri­glaus­tų, tai ra­šy­čiau ir ra­šy­čiau.

– Už lie­tu­vių kal­bą vos 3 tu­rė­jai, – šai­pė­si Le­o­nas. – Tau pa­si­se­kė, kad tuo­met dar 5 ba­lų sis­te­ma bu­vo.

– Na ir kas. Da­bar ne­be tie lai­kai. Jo­kio skir­tu­mo ką ra­šy­si, kom­piu­te­ris pa­tai­sys. Bai­saus čia moks­lo rei­kia, – ne­su­ti­ko Li­na. – Man vie­nas jo­gie­tis aiš­ki­no, kad vis­ką rei­kia de­rin­ti su kvė­pa­vi­mu. Va įkvė­pi – de­di kab­le­lį, lė­tai iš­kvė­pi, su­lai­kai kvė­pa­vi­mą aki­mir­kai ir de­di taš­ką. Ta­da bet ku­ris ra­ši­nys skam­ba kaip ei­lė­raš­tis. Še tau ir vi­sas  moks­las. Grei­čiau­sia mer­gai­tė nė vie­no kvė­pa­vi­mo mo­ky­to­jo ne­pa­žįs­ta.

– La­vin­ti plau­čius rei­kia, – įsi­ki­šo Aly­zas. – Sa­ki­nį bū­ti­na per­skai­ty­ti vie­nu at­si­kvė­pi­mu. Mer­gai­tė var­dan jū­sų sten­gia­si. Spe­cia­liai 160 žo­džių sa­ki­ny­je ra­šo. Jei per­skai­ty­ti ne­pa­vyks­ta – tai ta­vo bė­da –  tre­ni­ruo­kis.



2015 07 09 - Baudžiavos atgarsiai

Nelabai seniai sutikau  pažįstamą architektą. Buvo piktas kaip širšė, tad pasiūliau užeiti kur nors pasėdėti, išgerti po bokalą alaus ir pasikalbėti.  Labai jau man rūpėjo sužinoti jo rūstybės priežastį. „Pernai vienam bagotam verslininkui padariau namo projektą. Sutarėme dėl atlygio. Tempia, tempia gumą ir aiškina, kad  vis neturi pinigų atsiskaityti. Šiandien vėl užėjau pas jį. Vėl girdžiu tą patį – „neturiu“. Čia jau neištvėriau ir pakėliau balsą. O tas man ramiai aiškina:  „Ar tu kvailas, ar ką? Ar žinai kiek jachta kainuoja, kurią pereitą savaitę pirkau? Iš kur aš tau paimsiu pinigų?“ – vos ne dusdamas iš pykčio porino architektas. 

Ne vienam teko susidurti su panašia situacija –  neapmokėti viršvalandžiai, nekompensuotos atostogų išmokos. Tarsi darbdaviai vadovaujasi paprasta taisykle: „ Jei daug neburnodamas pavaldinys dirba už minimumą – nekelk atlyginimo, jei yra galimybė nesumokėti – nemokėk.“ Gerai, kad dar atlyginimo dydžio nenustato pagal tualetinio popieriaus sunaudojimą tualete. Štai užeina darbdavys ir mato, kad daug sunaudota, reiškia gerai darbininkai gyvena, daug valgo, galima atlyginimus kiek sumažinti.



2015 05 28 - Apie rūkymą

Visuomet „baltai“ pavydėjau ir žavėjausi sugebėjusiais mesti rūkyti žmonėmis. Kadangi gegužės 31 – oji paskelbta pasauline nerūkymo diena, noriu pasidalinti savo metimo rūkyti patirtimi. Gal kam bus pravartu ir gal sužinoję, kiek ir kokių pastangų reikia įdėti, norint pasiekti teigiamų rezultatų, savo rūkorius ūdijantys artimieji supras, kad šioje srityje ne visuomet pačius didžiausius norus ir siekius vainikuoja sėkmė. O gal neseniai pradėję rūkyti susiprotės ir mes rūkyti dabar, kol dar netapo visiškais tabako vergais. Gal itin pasitikintys savimi ir manantys, kad neberūkyti galės bet kada,  ims manyti kitaip.


2015 04 30 - Pamąstymai apie darbininkų šventę

Gegužės 1-ąją dirbantiesiems (taip pat ir visiems kitiems) – laisvadienis. Pagal savo prigimtį žmogus negali gyventi be kažkokios veiklos ar užsiėmimo. Nesvarbu, kokia ji bebūtų. Pati populiariausia veikla – darbas dėl pinigų. Kažin, ar daug kas dirba tik vardan darbo, už dyką? Gal tik menininkai. Bet ir tie taip pasidavė į komerciją, kad, regis, jau kadaise pamiršo, kas iš tikro yra menas. Neturėdamas pinigų, neapmokėsi sąskaitų už komunalines paslaugas, neišleisi vaiko į mokyklą, o jeigu dar, neduok Dieve, susirgsi! Vieša paslaptis, kiek kainuoja nemokamas gydymas. Jeigu darbas yra tik vienas iš būdų pinigams gauti, tuomet logiškiausia būtų apie juos ir kalbėti. Pinigai apskritai labai keistas, netgi, sakyčiau, su mistikos prieskoniu daiktas. Sukiojasi jie tarp mūsų tarsi kažkokia savotiška gyvastis, versdami žmones daryti pačius netikėčiausius dalykus. Argi ne pinigai priverčia jauną gražuolę nelauktai ir netikėtai pamilti į senelius tinkantį, tačiau labai turtingą dieduką (dar neteko girdėti, kad jauna gražuolė būt pamilusi eilinį pensininką)? Dažnai dėl pinigų artimi giminaičiai ima vienas kito neapkęsti. Netgi susimuša, o būna – net nužudo. Juk ne žmogų tūlas lietuvis dažniausiai gerbia, o tik jo pinigus. Jeigu būtų atvirkščiai, mūsų gyvenimas truputį kitaip atrodytų. Tikrai, kas gi gerbs  minimalią algą uždirbantį? Jis kas? Tik šalies uždarbio vidurkį gadinanti persona. Štai vienoje publicistinėje laidoje kažkokia ponia darbdavė, į klausimą, kodėl ji savo darbuotojoms moka tik minimalų atlyginimą, atsakė: „Jeigu ne aš – net ir tiek neturėtumėte.“ „Kažin, – tuomet pagalvojau aš. – Ar toje įmonėje į darbą susirinkęs kolektyvas neprivalo sukalbėti maldelės už ponios geradarės sveikatą bei ilgą gyvenimą? Pasimelsti už jos šeimos narių, giminaičių, jos katino ar šuns gerovę bei klestėjimą?“ 


2015 04 10 - Rinkimų traukiniui nuriedėjus

Graži metafora: „Traukiniai dunda tolin...“ Pasibaigusių rinkimų aidas man labiau panašus į po stalu nuriedančio tuščio bambalio brazdesį. O iki rinkimų riedėjo pilnas – sunkiai, dusliai ir kupinas pažadų... Per rinkimus: kas į urną, o kas į burną... Po rinkimų tik brazdu brazdu kampan bambalis su tuščiais pažadais...


 O mes, kad nebūtų betikslio brazdėjimo, pasistatėme po pilną. Brolija, tarsi Lietuva Landsbergio laikais,  skilo į dvi stovyklas: tikinčiuosius pažadais ir netikinčius. Tarptautiniais žodžiais kalbant: į optimistus ir pesimistus.
– Aš juk sakau, atėjo į namus tokie šaunūs vaikinai, siūlė visada pagalbos kreiptis, kai tik prireiks, – svajingai nusišypsojo Linutė. – Va, pasipuošiu ir nueisiu, paprašysiu, kad autobusų stotyje plyšius užkamšytų. Nereiks autobuso laukti vėjo perpučiamoj šalinėj, pritaikytoj malkoms džiūti.



2015 03 06 - Pamąstymai apie mąstymą

Pilna salė klausosi pretendentų į Seimą, kandidantujančių  prezidentų, merų ar kitokį postą užimančių valdininkų.  Pažadų srautas baigiasi, dažniausia, žodžiais: „Sumažinsiu šilumos kainas... pažabosiu korupciją... pensininkai gyvens oriai“...


Salėje aidi plojimai. Visi džiaugiasi būsimąja tvarka. Tik vienas kitas klausytojas ramus ir be emocijų. Greta tokio „rimtuolio“ sėdintis kaimynas, kiek nustebęs klausia: „Tu ko? Nejau tau nesvarbu,  kad pagaliau bus pažabota korupcija? Ar nenori vakarietišką europietišką pensiją gauti?“


Žmogus nuoširdžiai įsitikinęs, kalbančiojo žodžių teisumu. Jis neabejoja, kad naujas vadas bus doras, teisingas, rūpinsis visais ir tikrai korupcijos nebebus.



2015 01 26 - Nauji seni pastatai

Anykščių centre atsirado moderniosios architektūros pavyzdys – ženklai Antanui Baranauskui atminti. Šiuos iš surūdijusio metalo lakšto pagamintus statinius suprojektavo jaunosios kartos architektė. Dauguma anykštėnų labai priešiškai sutiko šiuos kūrinius. Ar tai reiškia, kad mes nepasirengę naujovėms? Ar mums gražu tik tai, kas yra sena ir įprasta? Psichologai tvirtina, kad žmonijos evoliucijoje dar nedingo pirmykštės fobijos. Mes į naujoves žiūrime su baime ir nepasitikėjimu. Dažnas pamatęs neįprastą daiktą, ar vertindamas nesuprantamą, nepažįstamą kūrinį sako: „nesąmonė“. Reiškia žmogus nėra tiek sąmoningas, kad priimtų naujoves ar bandytų suprasti nepažįstamą kūrinį. Nuolat gaminti tai ką jau esame matę ir patyrę, tai nėra kūryba. Kūrėjas turi pateikti kažką naujo, netikėto. Taip lavinama visuomenė. Deja, šiuolaikinė visuomenė labiau žavisi senąja kultūra. Ar ne laikas senovę palikti ramybėje?


2014 11 11 - Pasakos baigiasi vestuvėmis

Pa­sa­ka – trum­pas, ne­su­dė­tin­go tu­ri­nio kū­ri­nys su be­veik vi­sa­da ge­ra pa­bai­ga. Ka­dan­gi pa­sa­kos bai­gia­si ge­rai, at­si­ra­do ir po­sa­kių: „Gy­ve­ni­mas kaip pa­sa­ka“, „Čia kaip pa­sa­ko­je“. Pa­sa­kas pri­me­na ir sal­džios me­lod­ra­mos, ku­rio­se la­biau­siai ak­cen­tuo­ja­ma įsi­my­lė­ji­mo fa­zė. To­kių fil­mų daž­niau­sias sce­na­ri­jus: prin­ce­sė įsi­my­li ir, nu­ga­lė­ju­si sun­ku­mus, iš­te­ka už prin­co. Šio­je vie­to­je fil­mas ar pa­sa­ka ir bai­gia­si. Kaip gra­žu. Jaut­res­ni žiū­ro­vai ar skai­ty­to­jai ver­kia. Ko­dėl is­to­ri­ja nu­trau­kia­ma šio­je vie­to­je? Ar ne to­dėl, kad po ves­tu­vių gy­ve­ni­mas ne­bū­na toks gra­žus? Galbūt po ves­tu­vių bai­gia­si pa­sa­kos?



2014 10 31 - Į Anykščius užsuko pakeleivingi

Praėjusį sekmadienį Anykščiuose baigėsi profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“. Festivalyje dalyvavo aštuoni teatrai, kurie parodė devynis spektaklius. Įvairaus žanro ir skirtingos tematikos spektaklius siejo tai, kad scenoje buvo rodomi tik lietuvių autorių kūriniai. Nuo sekmadienio iki sekmadienio, ilgiau kaip savaitę, kiekvieną vakarą Anykščių kultūros centras sulaukdavo daugybės žiūrovų. Šio festivalio metu AKC antrojo aukšto fojė veikė profesionalios dailininkės tekstilininkės, menų magistrės Jolantos Šmidtienės darbų įspūdinga paroda. Dailės ir teatro menų duetas sukūrė ypatingą atmosferą. Kultūros centras švytėjo lyg apsuptas auros. Anykščių mieste sklandė elitinių menų dvasia.








         

      
Sprendimas: DPromoLink